Kodėl daugeliui žmonių sunku susitaikyti su tuo, kad aukštą kraujospūdį reikia gydyti? Kodėl hipertonikams būtina treniruotis stebėti savo būklę? Kokių detalių dažniausiai pasigendame apie šios ligos elgesį, prevenciją ir gydymą?
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus žiūrėkite interviu su daktaru Poroiljevu.
Daktaras Poroiljevas, nors apie hipertenziją dažnai rašoma ir kalbama, ko mes atkakliai nenorime suvokti šiuo klausimu?
- Sunkiausia suvokti paciento gydymo ir stebėjimo poreikį. Daugelis žmonių iš pradžių nenori pripažinti, kad turi problemų. Atvirkščiai, jie tikisi, kad tai laikina, ignoruoja ir ignoruoja. Yra daug atvejų, kai šis laipsniškas kraujospūdžio padidėjimas, kai nėra staigaus pakilimo ir nesukelia simptomų, žmonės ateina su aukštu kraujospūdžiu ir su komplikacijomis. Prie kurių jie jau prisitaikė.
Ir tai pavojinga, nes jie nepaisė savo būklės. Kai kurie iš jų yra išbandę savigydą, kuri daugeliu atvejų taip pat yra pavojinga. Taip, jie geria analginą ir galvos skausmas laikinai praeina; kaimynas kažką rekomendavo, bet tai vis tiek laikina. Po to žmogus pamiršta, nes simptomai labai priklauso ir nuo emocinės būsenos. Ta prasme, jei žmogus užsiėmęs kažkuo svarbesnio, anot jo, nekreipia dėmesio į kraują. O liga progresavo ir kažkuriuo metu jis atsidūrė pas gydytoją. Mačiau daug žmonių, turinčių labai aukštą kraujospūdį, net to nežinodamas.
Kuo rizikuoja tokie hipertonikai, kurie nepaiso savo būklės arba visai apie tai nežino?
- Pagrindinės širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijos yra insultas ir širdies priepuolis, tačiau vėliau tai gali sukelti įvairaus laipsnio visų kraujagyslių pažeidimus. Pavyzdžiui, pakinta arteriolės ir galiausiai kenčia visi organai, ypač inkstai. Mes kalbame apie aterosklerozę ir mikroangiopatiją.
Apskritai hipertenzija yra pirminė ir antrinė, skirtumai skirtingiems žmonėms pasireiškia skirtingu greičiu. Tačiau nepaisant to, kas yra arterinė hipertenzija, aukštesnis kraujospūdis sukelia greitesnę žalą ir komplikacijų atsiradimą bei sunkesnę jų eigą.
O koks yra teisingas elgesys norint išvengti tokių komplikacijų?
- Teisingas elgesys yra patikslinti diagnozę papildomais tyrimais, tokiais kaip echokardiografija, inkstų funkcijos tyrimai ir kt. Paprastai, jei pacientas yra vyresnis nei 50 metų, nustatoma ir kardiovaskulinė rizika, tačiau tokį vertinimą galima atlikti ir ankstesnėse stadijose. Tai visapusiška komplikacijų rizikai įvertinti. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad ši rizika gali pasikeisti, ir tai yra esmė. Nes kalbama apie reguliuojamus veiksnius.
Cholesterolis ir kraujospūdis yra du pagrindiniai veiksniai, lemiantys širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką. Kartu su tuo, ar pacientas rūko, ar ne. Tai yra, jei yra didelė kardiovaskulinė rizika, ją galima koreguoti, normalizuoti. Todėl rizikos vertinimas nėra sprendimas, o naudingas elementas siekiant išvengti minėtų komplikacijų.
Dr. Poroiljevas, apie kokias reikšmes mes kalbame apie padidėjusį kraujospūdį, ar tai nėra kiek individualu?
- Pagal apibrėžimą arterinės hipertenzijos reikšmės ir laipsniai yra aiškiai atskirti, yra tiksliai suskirstyta į aukštą normalią kategoriją - pirmasis, antrasis ir trečiasis laipsnis. Tiesą sakant, atskirų pacientų kraujospūdis nepasilieka vienoje grupėje ar tam tikru laipsniu, o keičiasi. Mūsų tikslas iš tikrųjų yra stebėti, bet išmatuoti namuose, kad kraujospūdis būtų normalus. Ir ne gydytojo kabinete, nes ten pacientą įtakoja lūkestis, nerimas, kad jis bus didelis, kad reikės atlikti kokią nors procedūrą, kad kažkas bus atrasta…
Daugeliu atvejų tyrimo metu išmatuotas pacientų kraujospūdis yra didesnis nei ambulatoriškai ar namuose. O mūsų tikslas – normalizuoti ambulatorinį kraujospūdį, tai yra, kai žmogus atlieka savo kasdienę veiklą. Todėl ir sakau, kad svarbiau pasimatuoti namuose. Taigi, atsakomybė už stebėjimą bus perkelta pacientui.
Paprastai jis matuojamas praėjus 5 minutėms po poilsio, gulint ir kai ranka yra širdies lygyje. Rankovė neturėtų būti siaura, kad netrukdytų, nes tai yra technika, kuri atsižvelgia į tai, ką gali. Svarbu, kad rezultatas būtų kuo patikimesnis, o ne tik kad skaičiai mus tenkintų. Šiuo atžvilgiu pageidautina atlikti tyrimą su holteriu, kuris stebi arterinio spaudimo dinamiką naktį.
Vienas iš svarbiausių bendro gydymo punktų yra paciento mokymas – kaip reaguoti, nes pirmi mėnesiai, o gal metai, jam nežinoma teritorija. Jis turi išmokti pasikliauti savimi, nes tai daro jį ramesniu žmogumi ir turi įtakos jo būklei. Ir nesijaudinti, kad jis pamatys aukštas vertybes, kad nėra kam padėti ir jausis bejėgis.
Viename įraše sakote, kad gyvenimo būdo keitimas yra sunkiausia hipertenzijos gydymo dalis. Kodėl?
- Taip, nes išgerti tabletę yra daug lengviau nei žmogui visiškai pakeisti savo kasdienybę – įtraukti arba neįtraukti tam tikros veiklos. Bent jau mano pastebėjimais, tai yra sunkesnė dalis, nes reikia įdėti daugiau pastangų nei nuryti tabletę. Tačiau vienas neatmeta kito. Tai dalykai, kurie abipusiai prisideda prie geresnio poveikio ir kraujospūdžio kontrolės. Nors keisti gyvenimo būdą rekomenduojama visoms arterinės hipertenzijos stadijoms. Po antrosios hipertenzijos stadijos taip pat turi būti taikomas farmakologinis gydymas.
- O ar būna atvejų, kai, nepaisant tinkamos terapijos, žmogui gali staiga padidėti kraujospūdis? Ką daryti tokiais atvejais, galbūt vieną kartą išgerti diuretiko? Tai skaitytojų klausimai.
- Taip nutinka dažnai ir tuomet turėtumėte kreiptis į gydytoją. Gydančio gydytojo pareiga – paaiškinti pacientui, kada jis privalo kreiptis į gydytoją, kada gali veikti savarankiškai ir pan. Tai jau individualu. Kalbant apie diuretikų vartojimą, tai daugiausia priklauso nuo amžiaus. Kadangi jaunų žmonių hipertenzija labiau atsiranda dėl padidėjusio simpatinės nervų sistemos aktyvumo, jų kraujagyslės lengviau prisitaiko prie tūrio pokyčių ir diuretikas jiems nebus labai veiksmingas. Beta adrenoblokatoriai, raminamieji vaistai, AC inhibitoriai, kalcio antagonistai gali turėti geresnį poveikį.
Diuretikai gali sumažinti kraujospūdį vyresnio amžiaus žmogui, bet dar kartą sakau – tai individualu ir priklauso nuo to, kaip pacientas reaguoja. Vėlgi grįžtu prie pacientų švietimo ir pacientų bei gydytojų pasitikėjimo, kad pabrėžčiau, kaip tai svarbu. Gydytojas turi žinoti, kaip adekvatus kitoje pusėje esantis asmuo gali reaguoti įvairiose situacijose.
Apie prieširdžių virpėjimą
„Pagrindinės prieširdžių virpėjimo komplikacijos yra tromboembolinės, tačiau tai taip pat gali sukelti širdies nepakankamumą. Tačiau reikia koncentruotis ne į atskirus praleidimus, o tik tuo atveju, jei jis užsitęsia, jei aritmija padažnėja, jei yra simptomų, tada patikslinti būklę. Žinote, širdies plakimas reiškia, kad žmogus jaučia savo širdies veiklą, normaliai joks sveikas žmogus to nejaučia. Nereguliarus ritmas sukelia didelį diskomfortą, o apskritai prieširdžių virpėjimas ir kitos aritmijos rūšys taip pat sukuria pavojaus jausmą. Būna situacijų, kai pulsas juntamas trumpam, pavyzdžiui, gausiai pavalgius ar gulint ant nugaros, tačiau iš tiesų dažnas širdies plakimas yra pavojaus signalas ieškant pagalbos“, – sako specialistė
