Ar jaučiate širdies plakimą, šokinėjimą, lengvą nuovargį, dusulį, silpnumą, silpnumą iki kolapso, ar jaučiate krūtinės skausmą? Tai yra prieširdžių virpėjimo – dažniausiai pasitaikančios širdies aritmijos – skundai. Liga labai dažnai neturi jokių klinikinių apraiškų, todėl ji lieka neatpažinta ir negydoma.
Kai kuriems pacientams simptomai nėra aiškiai išreikšti arba pastebimi trumpalaikiai prieširdžių virpėjimo epizodai, be aiškių skundų. Dėl šios priežasties daugeliui pacientų ši būklė pirmą kartą diagnozuojama tik insulto metu.
Apie prieširdžių virpėjimo priežastis, diagnostiką ir gydymą kalbamės su UMBAL „Alexandrovska“Kardiologijos klinikos „Elektrokardiostimuliacijos ir elektrofiziologijos“skyriaus vedėju kardiologu dr. Svetoslavu Kurtevu.
Anksčiau jis dirbo SBALSSZ „Šv. Jekaterina“, MBAL „Tota Venkova“– Gabrovo ir Nacionalinė kardiologijos ligoninė. Jis specializuojasi elektrofiziologijos srityje Segede, Vengrijoje. Dr. Kurtevas yra Sofijos universiteto Vidaus ligų skyriaus kardiologijos asistentas.
Kas yra prieširdžių virpėjimas, dr. Kurtevai?
– Šiomis dienomis prieširdžių virpėjimas yra viena dažniausiai užregistruotų aritmijų. Tai aukšto dažnio aritmija, kai prieširdžiai praktiškai praranda savo funkciją, nes negali atlikti reikiamų susitraukimų.
Tai yra dėl prieširdžių elektrinės stimuliacijos sutrikimų. Sutrikus sužadinimo impulsų atsiradimo ir perdavimo mechanizmui, pasikeičia širdies susitraukimų dažnis ir atitinkamai pulsas. Tai pakeičia normalų širdies ritmą ir yra vadinama aritmija.
Pakeitimai sukelia daugybę nekoordinuotų atskirų prieširdžių dalių susitraukimų ir nesugeba susitraukti viso prieširdžio, o tai vadinama prieširdžių „plazdėjimu“arba „plazdėjimu“.
Kokie yra klinikiniai prieširdžių virpėjimo požymiai?
- Klinikinės apraiškos dažniausiai yra širdies plakimas, širdies plakimas, dusulys, lengvas nuovargis. Tačiau kartais tokio tipo aritmija būna visiškai besimptomė.
Kadangi pirmasis simptomas, kuris iš tikrųjų pasirodo, yra negydomo prieširdžių virpėjimo komplikacija, dažniausiai tai yra tam tikri emboliniai atvejai, o dažniausias iš jų yra insultas.
Kartais tokie embolai, kurie formuojasi prieširdyje, nes jis funkciškai neaktyvus, gali paveikti akis, kepenis, plaučius, gali patekti į bet kurį organą, kuriame yra arterinis kraujo tiekimas, ir sukelti išeminį įvykį.
Kokios ligos priežastys?
- Mes, gydytojai, vis dar nesame visiškai informuoti apie tokio tipo aritmijos priežastis. Tačiau kategoriškai matome, kad tai susiję su amžiumi – prieširdžių virpėjimas stebimas 8 % vyresnių nei 70 metų bulgarų.
Gal kažkur miokarde vyksta kažkoks senėjimo procesas, formuojasi fibrozė, kuri keičia prieširdžių struktūrą ir sukelia būtent tokią aritmiją. Žinoma, yra ir kitų priežasčių.
Be abejo, bet kokia sunki širdies liga gali sukelti prieširdžių virpėjimą. Pacientai, sergantys skydliaukės disfunkcija, taip pat dažnai išeina iš ritmo.
Cukrinis diabetas kaip išeminės širdies ligos, taigi ir kairiojo skilvelio disfunkcijos, galinčios sukelti prieširdžių virpėjimą, rizikos veiksnys.
Yra ir genetinių veiksnių. Alkoholis, net ir nedideliais kiekiais, taip pat padidina prieširdžių virpėjimo riziką. Ligos priežastis gali būti tiek emocinis, tiek fizinis stresas.
Ar su kiekvienu greitesniu širdies plakimu turėtų užsidegti raudona lemputė, kad galime sirgti prieširdžių virpėjimu?
- Žinoma, ne, bet vis tiek gerai, kad kardiologas jus apžiūrėtų. Prieširdžių virpėjimas būna kelių formų.
Pirmoji forma yra vadinamoji paroksizminis prieširdžių virpėjimas, kuris atsiranda per tam tikrą laikotarpį, kuris gali būti per 48 valandas, iki 7 dienų, ir praeina savaime arba vartojant vaistus. Kitas yra vadinamasis nuolatinis prieširdžių virpėjimas.
Tai trunka ilgiau nei 7 dienas, iki metų. Paskutinis tipas yra lėtinis prieširdžių virpėjimas, kuris yra pastovus ir nenutrūkstamas. Ten tikimybė, kad pacientas susigrąžins sinusinį ritmą, ypač jei jis buvo neritmas ilgiau nei 1 metus, yra labai maža, net sakyčiau, kad nėra.
Kokia prognozė tokiam pacientui?
- Baisiausios ir nemaloniausios yra embolinės komplikacijos, kurių problema yra išeminiai emboliniai insultai. Tai iš tikrųjų yra didelė problema, ir mes sutelkiame dėmesį ne tiek į tai, kad pacientai išlaikytų sinusinį ritmą, kiek į tai, kad išvengtume šios komplikacijos.
Jei tinkamai užkertamas kelias embolinėms komplikacijoms, mūsų pacientų gyvenimo trukmė yra tokia pati, nesvarbu, ar jie serga sinusiniu ritmu, ar prieširdžių virpėjimu. Bet jei ligai neužkertamas kelias, mirtingumas padidėja 3-4 kartus ir atitinkamai atsiranda neįgalumas…
O ko reikia norint išvengti tokių pacientų?
- Daugumai pacientų reikalinga nuolatinė antikoaguliacija ir jie turi vartoti vaistus kiekvieną dieną
Ar toks gydymas yra būtinas, turi nustatyti kardiologas, remdamasis rizikos įvertinimu pagal specialią formulę.
Dauguma šių vaistų yra labai veiksmingi, vartojami vieną ar du kartus per dieną ir turi palyginti nedaug šalutinio poveikio. Visada išlieka hemoraginių komplikacijų rizika, tačiau ji daug kartų mažesnė už galimą naudą.
Kaip diagnozuojamas prieširdžių virpėjimas?
- Daugeliu atvejų elektrokardiograma nusiskundimų fone labai aiškiai parodo diagnozę. Tačiau kai kuriais atvejais, kai atsiranda trumpam ir išnyksta, o pacientas negali iš karto nueiti pas gydytoją ir pasidaryti elektrokardiogramos arba jam nuėjus jis išnyksta, tuomet panaudojame holterio EKG, kuri per 24 arba 48 valandas, registruoja nuolatinį ir nuolatinį širdies plakimą.
Tačiau kartais išeina iš ritmo dar rečiau. Turime jo išvaizdą kaip komplikaciją, bet negalime jos pagauti net ant 24 valandas veikiančio holterio. Yra mažų aparatų, vadinamų kilpiniais registratoriais, kurie implantuojami po oda širdies srityje ir atlieka nepertraukiamą EKG įrašą šešis mėnesius, metus, du.
Kilpos registratoriaus dėka galime išgauti duomenis apie širdies plakimą, juos analizuoti ir išsiaiškinti, ar nėra prieširdžių virpėjimo ar kokios nors kitos ligos. Kitas labai dažnai naudojamas diagnostikos būdas yra širdies stimuliatoriai.
Pačius širdies stimuliatorius galima nustatyti taip, kad jie fiksuotų prieširdžių virpėjimo priepuolius. O kai pacientas ateina reguliariai tikrintis, o tai jam labai svarbu, mes galime pamatyti šiuos priepuolius ir atitinkamai lengvai nustatyti diagnozę.
Ar liga išgydoma?
- Yra dviejų tipų gydymas. Viena – su vaistais. Šie vaistai palaiko sinusinį ritmą ir daugeliu atvejų yra gana veiksmingi ir turi nedaug šalutinių poveikių. Tačiau kai kuriais atvejais vaistai nepadeda arba padeda tik iš dalies, o tada alternatyva yra plaučių venų abliacija.
Tai gana sudėtinga procedūra, tačiau sukaupta daug patirties, nes yra daug kenčiančių pacientų. Plaučių venų abliacija yra veiksmingesnė nei gydymas vaistais, o rezultatai yra gana geri ir ilgalaikiai.
Tai iš esmės du gydymo būdai. Tačiau svarbiausia – net jei pacientas jaučiasi gerai, jis turėtų kreiptis į kardiologą, kuris įvertins jo embolijos riziką ir atitinkamai rekomenduos tinkamą gydymą. Noriu pabrėžti, kad antikoaguliantų profilaktika pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu, yra labai svarbi.
Vėliau tai daug sutaupo tiek pacientui, tiek visai sveikatos sistemai. Kadangi išlaidos nesibaigia hospitalizavimu dėl insulto ar kitos komplikacijos, jos prasideda tik tada.
