Borislavas Grncharovas: Man artėja operacijos – turiu metastazių

Turinys:

Borislavas Grncharovas: Man artėja operacijos – turiu metastazių
Borislavas Grncharovas: Man artėja operacijos – turiu metastazių
Anonim

Borislavas Grncharovas gimė 1943 m. gegužės 21 d. 1964 m. baigė pop dainininkų studiją. Pirmasis jo koncertas buvo su Bulgarijos radijo ir televizijos orkestru, vadovaujamu Milcho Leviev. Koncertavo buvusioje SSRS, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. 1978 metais jis jau turėjo savo orkestrą – „Gongą“. Su juo per metus jis surengia 400-500 koncertų. Dešimtajame dešimtmetyje kartu su draugais Borisu Gudjunovu ir Boyanu Ivanovu jie sukūrė dainuojančią trio „Bo Bo Bo“, kuri atliko populiarius linksmus hitus. Jų pasirodymas sulaukė didelio pasisekimo, o dainos buvo išleistos albume „Lucky Boys“. 2007 m. jie pakartotinai išleido kompaktinį diską kartu su geriausiais solo kūriniais per daugelį metų ir surengė jubiliejinį koncertą Nacionalinių kultūros rūmų 1 salėje.

Puikus dainininkas atsisveikino su dviem draugais, o pats kovoja nuožmią kovą su klastinga liga – šlapimo pūslės vėžiu. Jo pusėje yra ištikimiausi sąjungininkai – žmona Svetla ir jų dukra Marija Grančarova. Štai ką dar Borislavas Grncharovas papasakojo apie savo gyvenimą.

Sveiki, pone Grnčarovai? Kaip jautiesi?

- Kiek įmanoma geras, sveikas, sunkus - psichinis. Išvyko dar vienas ištikimas draugas – Boretto. Su žmona Svetla ėjome paskutinį kartą atsisveikinti su geriausia drauge – esame artimi 50 metų. Boretto buvo geriausias mano pažįstamas vyras. Iki paskutinio jame gyveno draugystės jausmas. Dar visai neseniai svajojome kurti naujas dainas… Gaila, kad Boretto išėjo liūdnas, labai liūdnas. Dabar aukščiau, danguje, jie susirinko su Boyan…

Apie ką tu kalbėjai su Borisu Gudjunovu?

- Skambindamas jam, vis kartojau, kad nesijaudintų, kad gyvenimas mūsų laukia. Žinoma, visada jį palaikiau tiek, kiek galėjau. Apie ligas nekalbėjome – abu esame sveikatos profesoriai. Prisiminėme ekskursijas, kur buvome, ką veikėme.

Ar tavo žmonai viskas gerai?

- Mano žmonai viskas gerai, ji taip pat kovojo su vėžiu. Tačiau aš turiu metastazių dėl šlapimo pūslės vėžio, manęs laukia dar daugiau operacijų. Bet laikomės – dukra Marija mums padeda, ji mūsų nepalieka. Sužinojęs apie mūsų ligas, viską paėmė į savo rankas, įskiepijo mums pasitikėjimą, kad viskas bus gerai. Gyvenimas yra kova už išlikimą, prisimenu mūsų kovas, bet prisimenu ir gerus mūsų gyvenimo laikus. Tikiuosi, kad blogis praeis, paskutinius 2-3 metus turėjome rimtų sveikatos problemų, nenoriu jų prisiminti. Bet aš žinau, kad mes juos įveiksime. Apie mane

žmogus visiškai laimingas,

kai jis turi gerą, stiprią, sveiką šeimą, kuri palaiko jį tiek džiaugsme, tiek ligoje.

– Jūsų 70-asis gimtadienis atnešė jums sveikatos problemų…

- Štai kodėl aš nepajutau šventės. Praėjus dviem dienoms po gimtadienio, mane operavo „Pirogove“. Man buvo atlikta 11 valandų operacija, labai sunki. Man teko šalinti kai kuriuos dalykus urologijoje, bet tada bent jau metastazių nebuvo. Mane operavusi gydytoja buvo labai gera. Atsigavimas po tokios sudėtingos operacijos taip pat buvo labai sunkus – sekė chemoterapija ir radioterapija. Dabar manęs laukia dvi ar trys operacijos – dar nežinau kur jas darysiu, bet metastazes reikia pašalinti.

Niekas nežino, kas sukelia vėžį, ir niekas nėra apsaugotas! Vėžys dabar kaip epidemija, nepažįstu nė vieno, kurio šeimoje nebūtų panašių problemų. Tai nuo dirbtinio maisto, nuo nešvarumų, nuo radiacijos, nuo streso. Tačiau po blogo visada ateina gėris – viltis yra svarbiausia, viltis ir pozityvi mintis!

Ar turite pakankamai pinigų vaistams?

- Mano pensija yra 127 BGN, o vaistai, kuriuos vartoju su recepto nuolaida, yra 152 Lt. Nė akimirkos neįsivaizdavau, kad atsidursiu panašioje situacijoje, kurios valstybė nepriims. rūpintis savo buvusiomis žvaigždėmis. 60% mūsų mokesčių atiteko valstybės biudžetui. Kita vertus, tokie laisvai samdomi dainininkai kaip aš negavo 30 pavyzdžio, nes

mums nebuvo pateikti darbo įrašai

Nežinau, kiek man liko, bet aš nesiruošiu gulėti ir mirti. Jei pasieksiu remisiją, viltis augs.

Tokie žmonės kaip aš gyvena 8–9 metus po remisijos.

– Dabar padedate savo dukrai Marijai grįžti į sceną. Ar metėte dainavimą?

- Ne, aš niekada nepasidaviau. Tokia mintis man niekada nekilo į galvą – prieš operaciją kokius metus gavau nuskausminamųjų. Niekas nesuprato, kaip man skauda, žinojo tik mano šeima. Mano kūnas paseno, bet siela ne – bent jau aš taip jaučiuosi. Prasidėjus ligoms nustojau dirbti, nutraukiau koncertus. Niekas negali išvengti likimo smūgių – aš juos priėmiau, bet atsispyriau. Dabar padedu Marijai, bet jei man viskas gerai, kada nors rugsėjo pradžioje tikriausiai surengsiu koncertą su draugais, tikrai paskutinį mano gyvenime.

Ar tu vaikštai?

- Prieš metus oras buvo ramesnis, su žmona vaikščiodavome po parkus. Dabar nesinori išeiti – purvina ir triukšminga. Ir aš pamilau ramybę ir tylą.

Ko jūs meldžiatės?

- Kadangi abu esame įstrigę, visų pirma meldžiu sveikatos – už mus ir už savo artimuosius. Esu aplankęs beveik visas Europos šalis – Bulgarija pati gražiausia, bet mūsų žmonės labai neturtingi. Dabar meldžiuosi, kad atsirastų koks nors vilties spindulys ir mūsų gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę.

Rekomenduojamas: