Kaip mes galime bijoti vėl būti laimingi?

Turinys:

Kaip mes galime bijoti vėl būti laimingi?
Kaip mes galime bijoti vėl būti laimingi?
Anonim

„Noriu vėl būti laiminga. Pasitikėti. Tikėti. Svajoti. Mylėti. Bet aš negaliu. Aš uždariau savo širdį ir bijau ją vėl atidaryti. Nes aš mylėjau, o jis manęs nemylėjo. Nes mylėjau antrą kartą, bet likimas jam nusprendė kitaip – jis mirė. Nes aš mylėjau, bet trečias pasirinko kitą.

Po kiekvieno išsiskyrimo ilgai atsigavau. Pirmiausia mokiausi, kaip išgyventi išsiskyrus. Tada aš mokiausi, kaip tęsti savarankiškai. Kiekvieną dieną ieškojau prasmės, kuri mane įkvėptų gyventi. Aš vengiau žmonių, kad jie nematytų skausmo, kurį išgyvenu. Aš traukiausi į savo palaikus, kad rasčiau jėgų išgyventi ateinančią dieną. Praėjo šiek tiek laiko, kol vėl susisiekiau su džiaugsmu. Buvau ką tik atgavęs savitvardą (turiu galvoje, beveik atlikau dienos užduotis ir nesijaudinau dėl bendravimo su kitais), kai mane vėl užklupo meilė.

Iš pradžių nekreipiau į ją dėmesio, net tyčia ir sąmoningai ignoravau jos signalus. Bet ji nesustojo ir nepasidavė. Ji buvo švelni, dėmesinga, atkakli, išradinga, stipri, suteikė energijos… Negalėjau nuo jos pabėgti, nors ir stengiausi. Išėjau į pasimatymą. Na, žinoma, aš to nepavadinau pasimatymu! Pasivaikščiojimas, kas tai?! Tada nuėjome į kiną – nieko asmeniško ir intymaus, tiesa? Pokalbiai tapo dažnesni. Kvietimai į šeštadienio popietinius užsiėmimus – taip pat. Kad ir kiek turėjau įsipareigojimų ir darbų – man vis tiek liko apie dvi valandas, kurioms niekaip negalėjau sugalvoti pasiteisinimo (bet manau, kad ir nenorėjau). Aš neįsivaizdavau, kad kai vaikinas nori būti su manimi, jis gali būti toks kantrus ir empatiškas – sinchronizuoti su manimi, kad būčiau laisvas, kai aš laisva. Kalbėjomės atvirai apie viską – nieko netaupiau ir netylėjau. Jis nepasidavė. Jis mane suprato, palaikė, tylėjo šalia, laukė. O dabar jis manęs laukia. Bet aš negaliu bijoti…”

Patyrę netektis ir skausmą bei su jais susidoroję, bijome turėti naują partnerį, nes jau žinome, kad galime juos prarasti ir kankintis. Nes jau iš patirties žinome, kad mūsų laimės gali dingti akimirksniu. Siekdami apsisaugoti ir išsaugoti save „uždedame barjerą“tarp savęs ir žmogaus, kuris ateina į mūsų gyvenimą. Mes giname save. Mes uždarome. Svajones pakeičiame prognozėmis apie galimą realų ar įsivaizduojamą pavojų, kuris kels grėsmę mūsų gerovei. Mes nepasitikime vienas kitu. Mūsų santykiai yra paviršutiniški, su naujuoju gyvenimo partneriu neužmezgame gilių ryšių.

Dėl patirtų nuostolių dabar turime:

• tikintis, kad patirsime dar vieną nuostolį,

• nepasitikėjimas savimi;

• nepasitikėjimas/netikėjimas gyvenimu

Ką daryti tokioje situacijoje?

Norėdami susidoroti su baime vėl patirti netektį ir skausmą, darome vieną iš dviejų dalykų:

• esame pasyvūs ir nesiimame jokių veiksmų (nieko nedaryti);

• esame aktyvūs ir imamės veiksmų (kažką darome)

Pasyvumas, kylantis iš baimės, iš tikrųjų kyla iš savisaugos instinkto. Norėdami apsisaugoti nuo naujo skausmo savo viduje, vėl ir vėl išgyvename baimę, bet ne susidoroti su ja, o prisiminti. Pasyvumas, gimęs iš baimės ir nerimo, gali sukelti priklausomybę, prievartą, impulsyvius veiksmus ir dar daugiau.

Norėdamas susidoroti su šia baime, žmogus paprastai mąsto dviem būdais – destruktyviai arba konstruktyviai. Pirmasis būdas yra „vargšas aš“modelis – jis suvokia ir pristato save kaip auką. Kalbėk apie save taip: „Neturiu pasirinkimo“, „Aš bejėgis“, „Negaliu susitvarkyti“, „Prašau, padėk man“, „Aš priklausomas nuo tavęs/savo draugų/aplinkybių/kažko“.. Toks požiūris į save ir savo gyvenimo situaciją generuoja didelę netekties tikimybę. Tai savo ruožtu sukuria naują baimę.

Konstruktyvus būdas kovoti su baime apibrėžiamas kaip „drąsa“. Drąsa yra sprendimų priėmimas, ir tai labai priklauso nuo žmogaus intelekto, temperamento ir patirties. Sprendimas, ar daryti tai, ko jis bijo (užmegzti naujus santykius, vėl pasitikėti nauju partneriu), kyla iš žinių apie tą dalyką, iš ankstesnių sprendimų, susijusių su tokiais veiksmais, ir iš

noras eiti gyvenime į priekį ir gyventi jį visavertiškai

Kai mumyse vyksta tokia vidinė dinamika - dvejojame, ar vėl pasitikėti meile, klausiame savęs, ar judėti pirmyn, ar likti vieniems, tada mumyse gimsta pyktis. Nes negalime patenkinti savo pagrindinio poreikio – mylėti, būti mylimam, duoti, gauti, patirti mainus, kurie vyksta tarp vyro ir moters. Tai, paprasčiausiai tariant, mus suserga. Nes negalime bijoti vėl būti laimingi.

Įsivaizduokite tokią situaciją – jumis besidomintis asmuo parodo, kad jus myli, kad jis jums prieinamas, kad yra pasirengęs jums padėti kasdienėje veikloje, o jūs sustingstate neveiklyje, vakarėliuose. jį ir net supykti dėl jo veiksmų. Ir jūs klausiate savęs, ką darote ir kodėl. Tada vėl susiliejate su praradimo baime ir pyktis visiškai užvaldo. Jūs esate sutrikęs. Jūs nežinote, ką daryti…

Siekiant apsaugoti mus nuo grėsmingos situacijos, duoti daugiau laiko apgalvoti, kaip elgtis kito žmogaus atžvilgiu, mūsų kūnas gali reaguoti panikos priepuoliu – tai intensyvi emocijų baimės versija. Jis išreiškiamas stipriu nerimu ir yra ribotas laike – atsiranda staiga ir yra gana trumpalaikis (5-20 min.). Pasitaiko žiaurių autonominės nervų sistemos apraiškų (tremoras, prakaitavimas, karščio/šalčio bangos), dažniausiai kartu su stipria baime mąstymo lygmeniu, žmogus galvoja, kad bet kurią akimirką gali prarasti savęs kontrolę ir kažkas atsitiks. pagaliau, net mirti. Panikos priepuoliai yra žiaurūs nerimo epizodai (kintamieji), kurie pasireiškia dramatiškai ir patiriami taip pat.

Ar yra išėjimas?! Ar galiu vėl būti laimingas?

Filosofai ir psichologai viltį laiko noro gyventi dalimi, emocija, absoliučios prasmės išgyvenimu. Vieniems viltis ir optimizmas yra sinonimai, o kitiems – savarankiškos patirties tikrovės, todėl jie kalba ir apie „optimizmą be vilties“, ir apie „viltį be optimizmo“.

Man klausimas: "Ar galiu vėl būti laimingas?" skamba taip: „Ar galiu vėl pasitikėti gyvenimu? Ar tikiu, kad man pavyks dar kartą? Ar noriu iš naujo išgyventi šią jaudinančią patirtį, vadinamą meile?“.

Rekomenduojamas: