Atstumas. Atstumas. Namie. Isolation. Atsakomybė. Autoritetai. Taisyklės. Kompetencija. Ekspertizė. Svarbūs žmonių ryšiai. Ribos. Organizacija. Filialo nuoroda. Asmeninė erdvė. Prioritetai. Bendra erdvė. Asmeniniai nurodymai. Pabėgimai. Kompensacijos. Sunkumai. Abipusiškumas. Ryšys. Ryšio trūkumas. Baimė. Liga. Skurdas. Nežinomybė dėl ateities. Krizė. Sėkmės. Sėkmės trūkumas. Pyktis. Liūdesys. Vienatvė. Džiaugsmas. Netolerancija. Galime sukurti tokias asociacijas su praeities ir ateities dienomis.
Šio teksto pradžioje priminsiu, kad mums naujose ir nepažįstamose situacijose normalu jausti baimę, nerimą, netikrumą. Kodėl? Nes, viena vertus, mes neturime patirties ir išugdytų įgūdžių susitvarkyti su nežinomybe; ir iš kitos pusės, nes patys to nesuvokdami grįžtame į savo gyvenimą (vaikystę, paauglystę, jaunystę), kai pirmą kartą ką nors padarėme ir dėl patirties stokos patyrėme netikrumą, nerimą ir nerimą.
Dar prieš kelias dienas žiūrėjome į nuoseklius pasiekimus, įsigijimus, keliones, dideliu greičiu judėjome link kito savo gyvenimo tikslo. O mes šiandien liekame namuose, kasdienį gyvenimą organizuojame pagal privalomas priemones, kuriomis privalome saugoti savo ir kitų sveikatą bei gyvybę.
Kol mes būname namuose ir nesame aktyvūs išoriniame pasaulyje, mūsų vidiniame pasaulyje kyla daug klausimų. Tokie kaip: „Kas tuoj pasibels į mūsų duris – liga, grėsmė gyvybei ar finansinė krizė?“, „Ar susitvarkysime su tuo, kas bus toliau?“, „Kaip aš taip ilgai ištversiu namuose? Aš einu iš proto!!!”.
Aš nukreipiu savo samprotavimus į paskutinį klausimą. Dėl ko mums taip sunku būti su šeima namuose ir kodėl savo pyktį mieliau nukreipiame į taisykles, apribojimus, šalies valdymą epidemijos situacijoje? Ar nepatiriame siaubo, netolerancijos ir pykčio, nes pakankamai ilgai buvome namuose, kad negalime pabėgti nuo savo gyvenimo ir santykių realybės?
Dabar, kai esame namuose, aiškiai matome, su kuo gyvename, kaip gyvename, kas yra mūsų dienomis, kokie mūsų santykiai, kokios mūsų pramogos, kaip ir su kuo išgyvename sunkų kartų mūsų gyvenime. Dabar negalime pabėgti nuo aktualių kasdienio gyvenimo klausimų – ar pavyksta susitvarkyti, ar randame supratimą ir palaikymą iš savo partnerio (giminaičių), kokie santykiai su vaikais, ar galime eiti kartu su šeima ar turime bendrą kryptį?
Ar turime šeimą? Ko ar kieno mums trūksta? Ar kažkas nedirbto, represuoto, atidėto „paviršiaus“, kas mus kažkur traukia, bet kelias į tai neįmanomas, nes užtverti mūsų pabėgimo keliai? Kas mus sieja? Ar tarp mūsų kas nors stovi?
Ką turiu omenyje?
Jei dabartinė situacija mums sukelia kančias, neigiamus, nepakeliamus jausmus, tai dabar pažiūrėkime, kas juos sukelia. Kas tai galėtų būti?
• Sėkmė darbe ir atsidavimas jam negali kompensuoti asmeninio laimės trūkumo.
• Aš nesu laimingas santykiuose.
• Santykiai su partneriu manęs netenkina. Atrodo, kad bendravimas nevyksta.
• Mano partneris ir aš turime skirtumų, kurių negalime įveikti.
• Mano įsipareigojimai šeimai yra labai svarbūs.
• Vienatvė.
• Trūksta asmeninių pomėgių, pomėgių, įkvepiančios, atpalaiduojančios veiklos.
• Trūksta vietos pomėgiams, pomėgiams, įkvepiančiai, atpalaiduojančiai veiklai.
• Aš esu namuose, bet negaliu pailsėti.
• Jaučiuosi lyg būčiau įkalinta/įkalinta/įkalinta.
Kad ir kaip būtų sunku, tikroji situacija, kurioje gyvename dabar, padeda suprasti, iš kur kyla didžiausia įtampa, koks yra skausmas, kurį taip ilgai nešiojome, koks pasirinkimas mus slegia labiausiai, ką norime pašalinti iš savo gyvenimo.
Kai rasime atsakymą, suprasime, iš kur kyla kančia, dėl kurios negalime likti namuose.
Išsiaiškinkime dalykus
Kai ko nors netenkame (partnerio, draugo, giminaičio, mums svarbaus žmogaus, svajonių, vilčių, galimybių, pozicijos, sveikatos, laiko, projekto) ir nedirbame su savo praradimu (gal dėl skausmo patiriame (o gal todėl, kad girdėjome, kad tai praeis savaime), tada pasitelkiame pabėgimo, kompensacijos ir gynybos mechanizmus, kad skausmingi jausmai nesustabdytų mūsų gyvenimo. (Čia noriu atkreipti dėmesį į metaforą, kad dabartinė situacija labai panaši į sustojusį, užblokuotą gyvenimą).
Nešimės savo skausmą su savimi tol, kol sukaupsime pakankamai psichinių jėgų jį patirti ir įveikti. Gali būti, kad dabar jaučiamės blogai (kaip narve), nes mums dar neatėjo ta akimirka, kai esame pasiruošę pamatyti savo netektį, apraudoti, susitaikyti ir eiti toliau.
Šiuo metu patiriamas dirginimas gali kilti dėl skausmo malšinimo įprastoje kasdienėje veikloje su įsipareigojimu, kurio šiuo metu neįmanoma. Represuoti paviršiai, iškyla, pasireiškia todėl, kad evakuacijos keliai yra užblokuoti – mes neturime prieigos prie veiklos, kurią įprastai naudojame, kad sumažintume įtampą.
Kita tikėtina priežastis, kodėl situacija sunkiai ištveriama, yra ši: dabar esu namuose vienas arba su šeimos nariais ir labai aiškiai matau gyvenimo, kurį gyvenu, realybę. Ir man tai gali nepatikti. Gali būti, kad ryšys su partneriu jau seniai išseko.
Galiu vengti kalbėti su juo temomis, kurios man svarbios mūsų santykiuose. Galbūt nesugebėsiu atvirai kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus. Galiu nesuvokti, kaip bendrauju, reaguoju ir kaip bendrauju, ir per kurį kuriu sudėtingas savo gyvenimo situacijas. Gali būti, kad pasitikėjimas jau seniai išseko arba pagarbos dingo. Gali būti, kad jau seniai nebebus dalijamasi.
Gali būti, kad dabartinėje situacijoje aiškiai matau savo pasirinkimų pasekmes ir jie man nepatinka. Gali būti, kad atstumas tarp manęs ir mano partnerio tapo per didelis. Galiu neturėti asmeninės erdvės liūdėti, ilsėtis, kurti, skaityti, kad nuimčiau stresą ir nukreipčiau savo energiją.
Dar kelios priežastys
Galiu bijoti, nes negaliu kontroliuoti situacijos. Gali būti, kad mano kituose žmonių bendravimuose yra kažkas, ko aš nepadariau, nepabaigiau, nepabaigiau, ir tai mane traukia ir šaukia.
Tikiuosi, kad šie žodžiai padės suprasti, kas jums asmeniškai yra kliūtis, spaudimas, neįmanoma, kalėjimas.
Esu tikras, kad kiekvienam iš mūsų tai, kas vyksta, turi asmeninę žinutę ir dėmesį. Raginu jus jį rasti ir tikėti, kad jūs taip pat galite įveikti šį sunkumą. Ir sunkumų kyla dėl darbo su savimi patirties stokos arba dėl nenoro keistis.
Priminsiu dalį ankstesnio straipsnio: „Krizė yra ne tik pavojinga būklė, bet ir būklė, dėl kurios didėja įveikos potencialas, kaip „asmeninių ir socialinis vystymasis, laužantis senus įpročius, sukeliantis naujas reakcijas ir tampantis lemiamu veiksniu naujoms vystymosi kryptims“.
Jo sukeliami pokyčiai gali sustiprinti individualius prisitaikymo gebėjimus ir padidinti psichinės sveikatos lygį. Dažnai vienintelis būdas pasiekti sveikų pokyčių sistemoje (šeimoje, organizacijoje, institucijoje ir kt.) yra krizė pakeisti neproduktyvius įsitikinimus, požiūrį ir vertybes, elgesį, bendravimo modelius, partnerystės būdus.
Į krizę galime žiūrėti kaip į motyvuojantį iššūkį ir natūralų vystymosi užtikrinimo mechanizmą. Kinų simbolis, reiškiantis krizę, susideda iš dviejų simbolių, iš kurių vienas reiškia riziką (pavojų), o kitas – galimybę.“
Atėjo laikas gyventi be kaukės. Atėjo laikas autentiškumui. Atėjo laikas pamatyti ir pakalbėti apie mūsų tikrąją patirtį. Laikas nekeisti meilės į patogumą. Atėjo laikas įvertinti savo gyvenimą ir pasirūpinti jo verte, prasme ir turiniu. Atėjo laikas atsakomybei – sau ir kitiems. Atėjo laikas kūrybiškumui, veiklai ir pokyčiams.
