Doc. Daktaras Dimitaras Sivrevas, MD: Mokslininkai greitai neatras amžinos jaunystės eliksyro

Turinys:

Doc. Daktaras Dimitaras Sivrevas, MD: Mokslininkai greitai neatras amžinos jaunystės eliksyro
Doc. Daktaras Dimitaras Sivrevas, MD: Mokslininkai greitai neatras amžinos jaunystės eliksyro
Anonim

Doc. Daktaras Dimitaras Sivrevas yra medicinos daktaras. Jis yra vienas iš žmonių, ruošiančių būsimus gydytojus, jis yra Trakijos universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėjas - Stara Zagora. Studentai jį myli, mėgsta jo paskaitas, nors egzaminai gana sunkūs, reikalauja daug skaitymo ir solidaus pasiruošimo. Jis yra iš tų žmonių, kuriems automobilis ir viešasis transportas yra visiškai pertekliniai. Atstumus jis įveikia pėsčiomis ir jam netrikdo tai, kad Medicinos fakultetas yra gana toli nuo Stara Zagoros centro. Jis įvertina, kiek jam reikia laiko, ir visada yra tikslus. Jis mėgsta juokauti ir visada turi ką nors rezervuoti savo draugams. Šiandien jo ieškome jo naujausio vadovėlio „Amžiaus problemų turinčio žmogaus anatomija“proga.

Prof. Sivrevai, pradėkime nuo jūsų genealogijos, ar gerai pažįstate savo protėvius ir ar šiuolaikinis žmogus turi žinoti, kur yra jo šaknys?

- Žinoma, aš žinau savo genealogiją, bet nežinau jos mintinai, nes ji labai ilga. Mano tėvas, išėjęs į pensiją, daug pastangų įdėjo formuodamas genealogiją. Tai vienas seniausių mūsų šalyje. Deja, dėl persikėlimo ir per gaisrą sunaikintų dokumentų jis negalėjo grįžti anksčiau nei 1730 m., kai senelis Radko, su tėvu ir dėde keliaujantis prekybiniu karavanu, per kelias minutes liko našlaičiu dėl užpuolimo. turkų plėšikai. Jie visi buvo nužudyti, o mažasis Radas pasislėpė krūmuose ir liko gyvas. Pagal šeimos tradicijas šie mano seneliai buvo iš Balkanų – tikriausiai iš Kotelio. Ne tik individas, bet ir kiekviena visuomenė turi žinoti savo istoriją. Kiekvienas, kuris nežino savo praeities, neturi ateities. Ji pasmerkta išnykti ir užmarštin.

Kada nusprendėte tapti gydytoju?

- Iki 17 metų galvojau studijuoti elektronikos specialybę – radijo inžineriją. Niekas manęs konkrečiai į medikų profesiją nenukreipė. Galbūt mano žmoniškumo siekis, puoselėjamas literatūros,

pakeisk mano gyvenimą

ir nukreipė mane į šią kilnią profesiją, kuri, deja, mūsų šalyje per mažai įvertinta.

Dabar esate odontologas, anatomijos docentas, „Anatomijos“katedros vedėjas, kaip suderinate visas šias pareigas?

- Mano pomėgiai yra įvairūs – pradedant alternatyvia medicina, baigiant statybomis ir žemės ūkiu, baigiant kompiuteriais. Žinoma, jokioje srityje negaliu lygintis su profesionalais, bet vis tiek susitvarkau. Taip pat mėgstu dailidės darbus, literatūrą, metalo apdirbimą ir dar viską, ką tik sugalvoji. Spėju, kad jau praėjo laikas, kai domėjausi astronomija ir elektronika, o šiuolaikinės technologijos vystosi tokiu greičiu, kad net profesionalams sunku suspėti su visomis naujovėmis.

Prof. Sivrevas, kaip specialistas išmanai žmogaus organizmo galimybes. Ar įmanoma žmogui išlaikyti save vadinamaisiais „jaunystės eliksyrais“?

- Yra daug naujų pranešimų apie „amžinosios jaunystės eliksyrą“, tačiau iki šiol nėra jokių įrodymų, kad kuri nors priemonė būtų 100% veiksmingesnė. Paveldimumas vaidina svarbų vaidmenį ir ilgaamžiškumui, ir jaunystei, tačiau stiprią įtaką turi ir gyvenimo būdas – mityba, vandens savybės, oro švarumas. Nors

99 % pasaulio lėšų investuojama į karus ir

ginklų gamyba, nei vaistų nuo vėžio, nei amžinojo gyvenimo ir jaunystės priemonių nebus atrasta. Dabar principas yra „išsaugokite save individualiai“arba „skęstančiojo išgelbėjimas yra pačių skęstančiųjų rankose“.

Todėl – gyvenkite sveikai ir nekartokite savo protėvių klaidų, kurios jiems tapo ligų ir ankstyvos mirties priežastimi. Kai žmogus dirba daug metų, jis neturėtų staiga nutraukti savo darbo, o jei taip, pakeisti jį kitu, kuris yra lengvesnis, bet jam patinka ir traukia. Žinoma, tokie žmonės neturėtų nei pervargti, nei perkrauti savęs darbu. Darbas turi būti toks, koks mums patinka jį daryti.

O kokie jūsų pomėgiai?

- Mano interesai labai platūs, bet, deja, pastaruosius 5-6 metus neturėjau laiko niekam kitam, išskyrus tiesioginį darbą Anatomijos katedroje. Prieš kelerius metus pokalbyje per radiją „Stara Zagora“aiškinau, kad su visomis pareigomis susitvarkau dirbdamas po 16 valandų per parą. Dabar darbų padaugėjo ir visko nespėju padaryti net per 18 valandų, todėl nustojau užsiimti daugybe mėgstamų veiklų. Kol kas negaliu skirtis tik su kompiuteriu…

Rekomenduojamas: