Marius Donkinas: Tirpstame kaip tauta – praradome dvasią

Turinys:

Marius Donkinas: Tirpstame kaip tauta – praradome dvasią
Marius Donkinas: Tirpstame kaip tauta – praradome dvasią
Anonim

Marius Donkinas, gimęs 1950 m. vasario 13 d. Varnoje, yra kunigo sūnus, tačiau nei jis, nei jo brolis, paauglystėje, nenorėjo siekti religijos karjeros. Vieną neša scena, kitą – smuikas ir muzika. Tačiau būsimoji žvaigždė turi visokių interesų – astronomijos, medicinos, futbolo, rankinio. Fanatiškas kairiarankis. Jis mėgsta maudytis ir ilgus žygius kalnuose. Jis niekada nepamirš senelio Juozapo, buvusio Varnos vyskupo, laiminusio jį prie VITIZ slenksčio: „Bažnyčia tave išmokė teatro – geriausia prasme“. Prožektorių šviesoje Donkinas nežino ribų. Taip pat pasakojama, kaip per spektaklį jis ranka pataikė į vinį, nesuvokdamas, kas vyksta, kuo labiau paniręs į vaizdą. Kol jis žaidžia, jo kolega pakeičia kruvinus tamponus, o tada Donkinas gauna šešias siūles.

Galbūt būtent dėl savo patarlių susiliejimo su herojumi Marius yra išskirtinai autentiškas savo monospektaklyje „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“. Neatsitiktinai už savo Momo jis gavo daugybę apdovanojimų – „Krištolinis angelas“iš festivalio „Vidlunya“Ukrainoje, Grand Prix iš „Albamonofest“Albanijoje ir už monodramą Bitoloje.

Marius Donkinas pasidalijo, kad turi daug draugų, o tai šiandien žmogui yra didžiausia laimė. Štai ką dar aktorius papasakojo apie save specialiai MyClinic.

Pone Donkinai, jums po mėnesio sukanka 65 metai? Kaip jautiesi?

- Yra skirtumas tarp fakto, kokia yra tikroji sveikatos būklė, ir dvasinio jausmo. Taigi dvasiškai jaučiuosi daug geriau nei fiziškai. Nežinau, ar šiais laikais yra žmogus, kuris galėtų pasakyti, kad yra nepriekaištingos sveikatos, ypač kai sulaukiame tokio amžiaus kaip aš, kai išnaudojome tiek daug savo kūno, ir tai be priežiūros.

Kaip iki šiol elgėsi su savo kūnu?

- Aš juo nesirūpinau. Netgi nežiūrėjau į savo sveikatą. Žmogus, kol yra jaunesnis, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Tačiau ateina laikas, kai kūnas pradeda šaukti, kad juo pasirūpintume.

Jūs, meno žmonės, nuolat teisinasi, kad neturite laiko. Ar bent jau maitinatės sveikai?

- Ne, žinoma! Kai tu lauke fotografuoji, gamybos darbai baigiasi vėlai, pas mus nėra darbo valandų su pertraukomis – kaip aš galiu aprūpinti save sveiku maistu?! Na, aš nesiteisinu! Žmogus, jei rimtai žiūri į savo sveikatą ir kaip turėtų maitintis, turintis gerą valią, taip pat gali atsitikti. Turbūt jau turėčiau tai padaryti.

Ar jūs ar jūsų tėvai norėjote studijuoti gydytoju?

- Aš taip pat, bet tai buvo didžioji mano mamos, iš prigimties protingos ir išsilavinusios asmenybės, svajonė. Tačiau aplinkybės paskatino mane užsiimti menu. Medicina meta iššūkį galimybe pažinti žmogaus kūną, o tai yra stebuklas, garbinimas. Pažinti jį ir padėti žmonėms, tokiems kaip aš, nesirūpinantiems savo sveikata, yra puikus dalykas.

Mano operacija buvo pati įdomiausia

Mano tėtis yra kunigas ir kartu su mama supažindino mane su dvasingumo ir kultūros pažinimu, už ką esu be galo dėkingas. Jie mane išmokė tradicijų, visų pirma atsakingo požiūrio į žmones. Už viską, kas man nutiko, esu skolingas savo tėvams.

Kur išmokote gerbti meną?

- Teatro išmokau iš bažnyčios. Šventoji liturgija yra visas teatro spektaklis – su drabužiais, su pamokslu, su tema, su balsu, dikcija, poveikiu žmonėms.

Gerbti meną išmokė ir šeimos tradicijos. Jų kuriamos sąvokos – žmonių vienybė ir šiluma, nuolankumo, meilės jausmas – yra sujungtos į vieną žodį, vadinamą meile. Bijau, kad pastaruoju metu mes pradėjome prarasti save kaip žmones, atiduodame valdžią į žmonių, kurie negali apsaugoti mūsų tautos, rankas.

Ar tirpstame kaip tauta?

- Taip, tirpstame, bet ne tik nuo ligų. Būtent dvasia lemia kūno sveikatą. Bet mes jį kažkur pametėme, ir tai baisu.

Kai reinkarnuojatės į savo vaidmenis, jūs nežinote ribų – netgi fiziškai kenčiate nuo to…

- Taip, turi omeny mano patirtį vaidmenyse – tokioje situacijoje susižeidžiau ranką ant prilipusio nago. Kraujas tekėjo, bet jo sustabdyti nebuvo kaip – išspaudžiau tamponus, kad sugertų kraują, o paskui mane susiuvo. Neskaudėjo, bet išliko kaip prisiminimas. Scena yra labai vėjuota vieta, kurioje esi fiziškai ir protiškai išsekęs ir vienu metu

kai kurie organai pradeda neveikti dėl įtampos

Pastaruoju metu aš taip pat turėjau problemų dėl didelio fizinio krūvio ir emocinės savo charakterio empatijos. Ligomis nesiskundžiu, bet suprantu, kad laikas pasirūpinti savo sveikata.

Ar turėjote rimtų sveikatos problemų?

- Laimei, ne, ne. Bet mielai sutikau dalyvauti prostatos profilaktikos akcijoje. Vienas iš ligos veiksnių yra susijęs būtent su padidėjusia mitybos rizika. Gydytojų teigimu, dideli riebalų kiekiai yra palanki dirva prostatos augliui vystytis, todėl brandaus amžiaus vyrų racione rekomenduojama turėti daugiau skaidulų.

Pasaulinė iniciatyva „Moemvri“, skirta prostatos vėžio prevencijai, yra gera Bulgarijoje. Kampanija siekiama atkreipti didžiausios rizikos grupės – suaugusių vyrų – dėmesį į rūpinimąsi savo sveikata.

Ar prostata yra vyrų „priešas“?

- Didžiausias, mirtiniausias vyresnių nei 50 metų vyrų priešas yra būtent prostatos vėžys. Žinau, kad tai 100% išgydoma, jei anksti pagaunama ir tinkamai gydoma. Vienintelis būdas diagnozuoti prostatos vėžį ankstyvoje stadijoje

yra kasmetinis urologo egzaminas

Neturiu tokios problemos, bet daug išmokau iš kampanijos. Žmogus pats pasirenka, ar būti sveikas ir kiek gyvens. Privaloma laikytis tam tikros higienos ir rūpintis savo organais. Mes nemokomi prevencijos, ankstyvo savo sveikatos problemų įsigilinimo, todėl „leidžiame“ligoms užklupti mus.

Kas jums kelia stresą?

- Daugelis dalykų mane nervina tiek teatre, tiek lauke. Nesutinku su kai kurių žmonių neatsakingumu, kad ir kas tai būtų. Ir tai buvo didelė bulgarų dorybių dalis. Pavyzdžiui, spektaklyje „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“pasakoma daug svarbių dalykų – apie gerumą, atsakomybę, geranoriškumą. Kai mūsų gyvenime trūksta šių mokomųjų dalykų, aš susierzinu, negaliu pakęsti demagogijos ir veidmainystės.

Kadangi jie yra visur aplink mus, manau, kad pradėjome naikinti save. Ir jokia sveikatos reforma mūsų neišgelbės! Su geru dvasiniu nusistatymu ir išskirtiniu ligonio tikėjimu jis galėjo įveikti net nepagydomas ligas. Tai padaryti sunku, bet ne neįmanoma. Išgyvename individualiai, vieni kitiems nepadedame, mūsų valstybės nebeliko, mūsų, kaip individų, egzistavimui iškilo grėsmė. Tikiuosi, kas nors tai supras!

Rekomenduojamas: