Jos balsas yra nepakartojamas ir nepamirštamas, jos dainos užburia tiek mažus, tiek senus, o pastarųjų 2 metų pasirodymai tapo svajonių sielos švente tūkstančiams žiūrovų. „Burtanė iš Pirinos“– taip žinoma liaudies dainininkė Nikolina Chakardakova. Ji nuo mažens mėgsta dainuoti. Jos talentas neliko nepastebėtas ir būdama 16 metų ji pradėjo dainuoti Gotse Delčevo „Nevrokopo liaudies dainų ir šokių ansamblyje“, vadovaujama Zapryu Ikonomov. 1995 metais buvo išleistas albumas „Palauk mano brolio Vančo“. 2000 metais pasirodė spektaklis „Meilė ir liūdesys iš Makedonijos“. Kitais metais Nikolina Chakardakova vėl užpildo NDK 1 salę, kur pristato savo naują spektaklį „Nuodyta jaunystė“.2002 metais dar su didesne jėga pasirodė laida „Bulgariškos vestuvės“. 2013 metų gruodį NDK 1 salė tris vakarus iš eilės vėl „priglaudė“Chakardakovos ir jos šokėjų bei muzikantų komandos pasirodymus. Prieš Kalėdas „Burtininkė iš Pirinos“per savo didelį koncertą „Išsaugokime bulgarą“ant kojų pastatė sausakimšą „Arena Armeets“salę. Daugiau nei 10 000 žmonių iš visos šalies dainavo ir džiugino dainininką.
Ne paslaptis, kad nuo 2009 m. ji kovoja su sunkiomis ligomis, iš kurių viena yra inkstų vėžys. Taip mylimoji dainininkė pasidalijo apie savo sveikatą ir gyvenimą specialiai „Mano klinikai“.
Ponia Čakardakova, kaip jūsų sveikata, ar pavyksta daugiau pailsėti atsižvelgiant į pastaraisiais metais Jus užklupusias sunkias ligas?
- Po visų bėdų, kilusių mano galvoje, tikrai galiu pasakyti, kad gimiau po laiminga žvaigžde.
Noriu kiek įmanoma labiau jaustis naudinga ir reikalinga kiekvieną minutę. Jei nieko nedarai dėl savęs ir dėl žmonių, tavo gyvenimas praeina tiesiog taip, egzistencijoje. Tai mano ideologija ir mąstymo būdas. Stengiuosi būti naudinga žmonėms per savo koncertus ir muziką. Be to, kad teikiate džiaugsmą ir darote žmones laimingus tuo, ką darote, mūsų profesijoje nėra nieko kito.
Viskas, kas bloga, jau už nugaros, tiesa?
- Kol kas, ačiū Dievui, viskas už nugaros. Blogai, kai tai ateina, tai niekada tavęs neklausia ir mes niekada nesame tam pasiruošę, nes manome, kad mums taip neatsitiks. Kitas dalykas, kurį supratau su kiekviena savo ląstele, yra tai, kad sveikata nėra duotybė, mes turime rūpintis savo kūnu. Viskas daugiausia priklauso nuo mūsų. Turėtume vertinti ir būti laimingi, kai esame sveiki, nes tai yra svarbiausias dalykas mūsų gyvenime. Akimirksniu viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, žlunga visi planai. Kai tau atsitinka kažkas panašaus į vėžį, supranti, kiek dalykų, už kuriuos kovojai, tau nereikia. Norėčiau pasakyti žmonėms, kad jei vartosime mažiau, tikrai būsime sveikesni. Žmogus gali gyventi ir su mažiau, svarbiausia į gyvenimą žiūrėti pozityviai, būti ramiam ir rūpintis savimi.
Ar išmokote vertinti savo sveikatą?
- Išmokau taip gyventi. Sveikatą įvertinau po 2009 metais mane užklupusio inkstų vėžio, ačiū Dievui, tai man per didelių pasekmių nesukėlė. Jie pašalino mano inkstą, operacija buvo labai sunki, bet kitas organas perėmė trūkstamo funkciją.
Tada patyriau
opos sprogimas, apie kurį nežinojau
Ji taip sukėlė peritonitą! Tada mano gyvybė buvo ant ribos, mane skubiai operavo, laukė 3 dienas, ar išgyvensiu. Tada patyriau plaučių emboliją. Tai visos sunkios diagnozės, viskas kyla iš to, kad kažkur atgal aš vėl kažką praleidau, vėl skubėjau… Bet aš padariau išvadas ir dabar jaučiu, kad vėl įžengiu į senas kanalas, kuriame buvau, ir sakau sau, kad nėra nieko svarbiau už save, buvimą gyvą ir sveiką. Sakau sau: sustok, tau reikia pertraukos.
Kaip ilsitės?
- Mano poilsis nėra susijęs su miegu ir gulėjimu. Ilsiuosi ir atsipalaiduoju gamindama gobeleno rėmelius. Tai amatas, kurį išmokau prieš kurį laiką. Noriu išmokyti moteris, norinčias siuvinėti gobelenus. Taip aš ilsiuosi.
Ieškau to, ko man dabar trūksta, dvasinio maisto, kuris mane maitina ir gydo, ir aš jį gaunu. Jei duodu sau daugiau fizinio poilsio, sergu. Mėgstu kaime ką nors pasėti, pati pjaunu pievą - taip ilsiuosi. Esu labai patenkinta savo gyvenimu. Tiesą sakant, kartais bijau pasakyti, kad dabar gyvenu visavertiškai ir gražiai, man patinka gyventi, man patinka mano gyvenimas! Sakau sau, kad mano blogis šiame gyvenime baigėsi, dabar laukia tik gėris. Kiekvienas gyvenime turi blogų akimirkų.
Ar laikotės dietos?
– pastaruoju metu stengiuosi. Apriboju save kalorijomis, labiau salotomis, o tai pasiekti labai sunku. Taip pat stengiuosi apriboti suvalgomo maisto kiekį. Nesąmoningai su kiekvienu valgymu pasiimame apie 1 kg, tačiau norint gerai jaustis, reikia ne daugiau kaip 300 gramų. Stengiuosi vadovautis šiuo principu.
Mėgstu gerą maistą, turtingus stalus,
gražiai sustatyti stalai, tai kitas mano pomėgis. Dietų nesilaikau, nes nemėgstu kišti savęs į rėmus ir apribojimus. Stengiuosi išlaikyti balansą tarp maisto ir mankštos. Aš šoku, kai turime repeticijas ir koncertus, tai man teikia malonumą.
Gydytojai, kuriems esate dėkingi, ar išvardinsite juos?
- Aš mielai tai padarysiu. Pradėsiu nuo daktaro Dimcho Vasilevo, urologo, atlikusio mano inkstų operaciją VMA. Daktaras Ganevas – anesteziologas, kuriuo labai pasitikėjau, nes man buvo svarbu nepažeisti balso stygų. Ypač noriu padėkoti docentui Ivanui Vasilevskiui, jo nepažinojau, bet jis mane skubiai išoperavo Medicinos mokslų akademijoje dėl peritonito. Ji net nežinojo, kas aš toks, bet pasakė, kad mane reikia nedelsiant operuoti. Jis gyvena šioje ligoninėje, buvo Velykos ir jis buvo klinikoje. Trečią dieną jis sužinojo, kas aš toks, ir pasakė, kad neturi laiko eiti į koncertus, bet pamatė, kad esu labai žinoma. M.y. Į koncertą pakviečiau visus savo gydytojus ir doc. Vasilevskis pasakė: „Dieve, kaip gerai, kad tave išgydėme! Ką ši tauta darytų be tavęs.“
Taip pat noriu padėkoti profesoriui Mladenovui iš KARIL medicinos mokslų akademijoje, kai buvau sunkios būklės ir plaučių embolijos. Visą parą prie manęs buvo daug gydytojų, kurie buvo pasirengę suteikti pirmąją pagalbą, jei trombas patektų į smegenis ar širdį. Noriu padėkoti daktarei Simonovai iš VMA ir visiems – nuo santvarkos iki profesorių. Sanitarai, pro kuriuos kartais praeiname, ir jiems per mažai mokama, būna momentas, kai jie tau yra angelai ir padeda atsikelti, nusiprausti…
Aš vertinu medikų profesiją ir tai, kad jie liko Bulgarijoje mūsų gydyti. Jie gimė tam, kad rūpintųsi mumis, pacientais. Gilus nusilenkimas šiems žmonėms!
Ko jus išmokė sveikatos problemos, kurias patyrėte?
- Stipri dvasia labai padeda atsigauti. Šios problemos išmokė džiaugtis gyvenimu. Yra žmonių, kuriems nesinori gyventi, aš jų nesuprantu. Gyvenime nėra nieko lengvo. Noriu patraukti gyvenimą ir nuvesti jį ten, kur noriu, o ne tam, kad jis nuvestų mane ten, kur nusprendė. Taip ir yra – būti laimingam ir ieškoti gražių dalykų gyvenime, turėti pakankamumo jausmą ir tai daro tave laimingą. Jei taip pat galite duoti kitiems, tai dar geriau. Tai mane labiausiai džiugina. Taip pat sužinojau, kad kartais reikia paspausti stabdžius, pasirūpinti savimi, nueiti pasitikrinti, kad galėtume džiaugtis vaikais. Nekantrauju tapti močiute.
Prie kokių naujų projektų šiuo metu dirbate?
- Po sėkmingo koncerto „Arena Armeets“salėje nuo m. gruodžio 11 d. vėl planuojame ten koncertuoti. Norėčiau, kad tai būtų tradicija, kad būtų dainų, žmonių, o svarbiausia, kad viskas būtų skirta publikai – kad tai būtų antrasis pagrindinis veikėjas. Taigi pasiruošimas vyksta.
Gyvenimas ir sveikata, jei pavyks, šiais metais taip pat keliausime pas tautiečius Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Beveik 8 metus nebuvau už Bulgarijos ribų, man labiau patiko būti čia. Jie taip pat nusipelno malonių bulgariškų atostogų vietoje, kurios reikalauja daug organizavimo. Tuo pačiu metu „Folklore-TV“kursime daugiau naujų klipų, tai atvira žiniasklaida geriems bulgarų atlikėjams, vėl įeis daug skyrių. Kūrybiškai visada sakiau, kad man reikia dar vieno gyvenimo, kad įgyvendinčiau savo planus.
