Prof. Milanova, prie kokio projekto dirbate?
-Tai naujas projektas, kuriame dalyvauja medicinos universitetas – Sofija, o tiksliau Aleksandrovsko ligoninės Psichiatrijos klinika Šis projektas skirtas profesionalams, dirbantiems bendruomenėje., o tikslas – pagerinti jų gebėjimą dirbti su žmonėmis, sergančiais psichikos ligomis ne ligoninėje. Projekte dalyvauja šešios Europos šalys – Austrija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Didžioji Britanija ir Bulgarija.
Kiek tai truks?
- Jam treji metai, pagal „Ravmus“treniruočių programą. Projektas prasidėjo 2014 m. rudenį ir jau galiu papasakoti įdomių dalykų nuo pirmojo etapo. Atlikta esamos 6 dalyvaujančių šalių padėties analizė, jas lyginant galima teigti, kad pagal kai kuriuos rodiklius Bulgarija yra lentelės viduryje, lyginant su kai kuriomis šalimis, palyginti su kitomis – mažai. žemesnė. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal tokių specialistų rengimo trukmę esame kaip ir kitos šalys – lygiavertės. Bet kita vertus, mūsų mokslai pigiausi. Tačiau pastebima, kad šioje srityje dirbančių žmonių pasitenkinimas yra labai žemas. Deja, čia ir atlyginimas, ir lėšos, skiriamos šiai veiklai, yra daug mažesnės nei kitose šalyse.
Ar pagal analizę mes esame pirmi?
- Kitose šalyse norint vykti apžiūrai pas specialistą – psichologą, psichiatrą, reikia laukti mėnesius, o Bulgarijoje tai vyksta labai greitai – daugiausiai per 10-15 dienų pacientas gali prieiga. Tai labai skiriasi nuo kitų dalyvaujančių šalių. Visiems specialistams daro įspūdį, kaip greitai pasiekiame kiekvieną specialistą.
Kur mes esame jų atlyginimo atžvilgiu?
- Šių paslaugų kompensacija yra labai maža. Kai Vokietijoje beveik visa psichoterapija yra kompensuojama, Austrijoje – iš dalies,
Bulgarijoje tokia specifinė veikla nėra mokama
Mano nuomone, tai turėtų apmokėti mūsų Ligonių kasa, turėtų būti paketai, turėtų būti didesnė prieiga ir lygybė žmonėms, kuriems to reikia. Tai rodo padėties įvertinimą pagal šį rodiklį šešiose šalyse.
Kalbant apie laiką, per kurį rengiami specialistai, šalys yra vienodos. Bet už vieną pacientą mūsų šalyje mokama daug mažesnė kaina nei kitose šalyse. Galbūt todėl, kad jie turi daug sveikatos fondų ir daug sveikatos fondų.
Ar manote, kad Bulgarijos specialistai susidomės tokio tipo mokymais?
- Taip, jau yra susidomėjimas ambulatorinės sveikatos priežiūros specialistų mokymu, kaip dirbti su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis. Šie specialistai turi būti pasirengę atnaujinti savo mokymą – tai socialiniai darbuotojai, psichiatrijos slaugytojai ir kt. Mūsų šalyje šių paslaugų labai mažai, ribotos, trūksta dienos centrų, kuriuose pacientai galėtų užsiimti dailės terapija ir kita veikla. Projekto tikslas – ieškoti geriausios patirties, gerosios praktikos, kurią būtų galima įgyvendinti mūsų šalyje.
Ar esate optimistiškai nusiteikęs, kad taip pasikeis sąlygos psichikos ligoniams mūsų šalyje?
- Žinoma, esu optimistas – tai pagerins psichikos ligomis sergančių žmonių paslaugas, ypač už ligoninių ribų. Gydytojams ir žiniasklaidai kartu turi būti vykdoma visapusiška žiniasklaidos kampanija, kad mūsų visuomenė taptų jautresnė, palankesnė mūsų darbo dienomis. Ir ne tik tada, kai kažkas tragiško nutinka psichikos ligoniui, kad tai būtų dienos naujiena.
Kartu turime įveikti socialinę bulgarų stigmą
Žinau, kad tai bus ilgas procesas, nes viskas negali pasikeisti per naktį. Idėja yra žinoti daugiau, turėti pakankamai lėšų šiems žmonėms. Labai norėčiau, kad būtų parodyta ir geroji praktika, kiek gerų dalykų padarėme savo pacientams ir kiek iš jų gavo tinkamą pagalbą, o ne tik blogąją.
Po mokymų dėl šio projekto pas jus pasireikš tik sunkūs atvejai…
- Idėja tokia – žmonės, pasiekę remisiją, turi galimybių gerai prisitaikyti bendruomenėje, turėti kas jais pasirūpintų. Jei turėsime gerą tinklą šiems pacientams palaikyti, labai maža jų dalis atsidurs ligoninėje. Nepriklausomai nuo to, kas kalbama ir rašoma mūsų šalyje, mūsų psichiatrija nuėjo ilgą kelią. Turime daug naujų priemonių, naujų vaistų, turime galimybių psichikos ligomis sergantiems žmonėms visavertiškai gyventi lauke, tarp savo artimųjų ir labai mažai laiko praleisti ligoninėje.
Tačiau, deja, mums trūksta šio konkretaus tinklo, kad galėtume juos priimti jiems išėjus iš ligoninės. Mokant specialistus, šis tinklas bus nutiestas – toks yra projekto tikslas. Paminėsiu, kad 80% sergančiųjų gali gyventi lauke! Yra tokių vaistų – vartojamų kartą per dieną arba tam tikru laikotarpiu, injekcijomis ar tabletėmis, kuriais galima išlaikyti mūsų pacientus. Šie vaistai yra lengvai toleruojami, neturi šalutinio poveikio, juos apmoka ligonių kasos. Žmonės gali jaustis patenkinti net dirbdami.
