Krepšinio treneris Ivanas Lepičevas gimė 1951 m. rugpjūčio 3 d. Boboševe ir trenerio profesiją dirba 37 metus. Jam vadovaujant, nacionalinė moterų rinktinė pasiekė 5 vietą olimpinėse žaidynėse Seule 1988 m., bronzos medalį Europos čempionate Varnoje 1989 m., 8 vietą pasaulio čempionate Malaizijoje 1990 m., bronzą Dobros žaidynėse Sietle 1990 m. iki 4 vietos Europos čempionate Izraelyje 1991 m. Būdamas klubo treneriu iškovojo čempionų titulus su moterų komandomis „Stomana Pernik“(1992), „DZU-Stara Zagora“(1999) ir „Montana“(2003). Pastaraisiais metais jis vadovauja „Rila Sportsman-Samokov“. Šiuo metu dirba klubo vaikų ir jaunimo mokykloje. Ypač „Daktarui“Ivanas Lepičevas pasidalijo, kaip per daugelį metų fiziškai išsaugojo save.
Pone Lepičevai, jūs puikiai atrodote, neturite antsvorio. Kaip jums tai pavyksta?
- Prieš kelias dienas net Georgijus Gluškovas netikėjo, kad šiemet man sukaks 64-eri. Užaugau tais vargingesniais metais, kai buvo praktikuojamas sveikesnis gyvenimo būdas. Kaime buvau daug arčiau gamtos. Visą gyvenimą esu dėkinga savo tėvams už tai, kad jie man įskiepijo darbo įpročius. Mano karta užaugo laukuose, prie upės. Daržoves ir vaisius valgėme tiesiai iš sodo. Boboševe žinojome, kada buvo ankstyviausios vyšnios ir ankstyviausios slyvos, ir rinkdavome jas nuo medžių. Šiuolaikinių vaikų gyvenimas labai skiriasi. Jie yra daug subtilesni ir nesveiki. Antra priežastis, kodėl dabar esu puikios formos – sportuoju nuo mažens. Sportas tapo ir mano profesija. Mane atgaivina ir tai, kad visada bendrauju su jaunais žmonėmis. Tai palaiko mano nuotaiką ir atgaivina mano kūną. Ir aš turiu būti jiems pavyzdys, nes reikalauju. Negaliu reikalauti iš savo abiturientų, kad jie būtų liekni, tonuoti, visada geros būklės, o sotūs, tiesiai šviesiai tariant, atsisakę savęs. Negaliu priaugti svorio, nes jau 37 metus nuolat įrodinėju save trenerio profesijoje. Mūsų profesija reikalauja daug nervinės energijos.
O tu rūkai?
- Dabar aš nerūkau, negeriu. Aš ne Dievo karvė. Aš rūkau, neatėmiau savęs gydytis. Bet aš nepersistengiau, nors turėjau galimybių daugiau malonumų, paremtų geresne materialine padėtimi. Galbūt tai mane ir išgelbėjo. Gerai, kad dirbu. Kadangi daugelis kolegų, išėję į pensiją, pradeda jaustis nereikalingi ir staiga pasensta.
Galbūt jūsų mažasis sūnus taip pat atjaunina jus?
- O, jis jau ne jaunas, jam 20 metų Simeonas studijuoja Puatjė technikos universitete ir treniruoja krepšinį Prancūzijoje. Jis užaugo aukštas, jame yra krepšinis. Mano vyresni sūnūs iš pirmosios santuokos gyvena Kanadoje 25 metus.
Nuo ko mirė jūsų pirmoji žmona?
– Rennie mirė nuo gaubtinės žarnos vėžio. Mums išsiskyrus, ji su vaikais išvyko į Kanadą. Užsienyje esu jau 6 metus – Malaizijoje ir Prancūzijoje, ir žinau, kad vyksta kova dėl išlikimo. Džiaugiuosi abiem vietomis, bet nepaisant visko, tu lieki užsienietis. A
Renny rūpinosi mūsų dviem sūnumis
Įsivaizduoju, ką ji išgyveno. Gaila, kad gamta nepalaimino jos džiaugtis sūnumis. Ji išėjo jauna, 52 metų.
Ar Kanados gydytojai negalėjo jai padėti?
– Iš pradžių ji buvo ligoninėje, jos auglio neaptiko. Po to problemos tęsiasi. Kai jai pagaliau buvo nustatyta diagnozė, ji mirė operacijos metu. Vyresnysis sūnus pasakė, kad juos teisi. Bet aš nežinau, kaip tai gali būti. Turite turėti labai daug pinigų, kad juos nuteistumėte.
Ir jos mama Dobrinka Djambazova dar gyva. Ji yra Vanios Voynovos kartos moterų rinktinės kapitonė. 1958 m. Lenkijoje jie tapo Europos čempionais.
Ar tu sveikas, ar nuo kažko geri vaistus?
- Tik prostata kelia pavojaus signalą. Man virš 60, o vyro nėra arba tai retas reiškinys, kad neturėčiau problemų su prostata. Aš nesu ateivis. Prieš 7-8 metus dėl nervinės įtampos darbe man siaubingai skaudėjo galvą. Paaiškėjo, kad tai aukštas kraujospūdis. Esu dėkingas savo asmeninei gydytojai Samokove gydytojai Andrejevai, kuri man išrašė vaistų ir liepė rimtai atkreipti dėmesį į kraujospūdžio problemą, nes mano profesija yra rizikos veiksnys, o metai kaupiasi. Jau 8 metus kiekvieną rytą geriu po mažą tabletę ir vaistus nuo prostatos. Man nereikia vartoti jokių kitų vaistų.
Ar kada nors buvote paguldytas į ligoninę?
- Pernai dėl itin didelės įtampos, kilusios mūsų „Rila Sportsman“komandoje, man skaudėjo pilvą. Vieną vakarą nuėjau į „Skubios pagalbos skyrių“, mane paguldė į ligoninę, kad pasidarytų tyrimą. Jie abejojo, kad tai kažkas gaubtinėje žarnoje. Paaiškėjo, kad tai tik nedidelis uždegimas. Man buvo rekomenduota lengva dieta – vengti aštresnio maisto. Niekada anksčiau nebuvau gulėjusi ligoninėje ir tikiuosi, kad man taip neatsitiks. Patikėkite, visos ligos treneriams dažniausiai atsiranda nuo įtampos. Bet
kartais viskas taip pat yra genų klausimas
Vienas iš mūsų puikių krepšinio teisėjų Zhoro Ganchevas mirė nuo plaučių vėžio. Jis niekada nebuvo prisidegęs cigaretės, niekada nebuvo vartojęs per daug alkoholio. Bet tai yra individualumas, prigimtis. Mūsų protėvių genai yra įterpti mumyse. Mano senelis iš motinos pusės mirė sulaukęs 98 metų. Mano mama, atleisk jai Dievas, mirė sulaukusi 92 metų. Jos sesuo taip pat mirė sulaukusi 92 metų. Ji turi gyvą brolį ir seserį, kuriems daugiau nei 80 metų. Dievo reikalas, ar paveldėsiu tokį ilgaamžiškumą šeimoje.
Ar vis dar skauda dėl senų sportinių traumų?
- Sporto karjerą baigiau būdamas 24 metų ir iškart pradėjau dirbti treneriu. Prieš tai sunkiai dirbau ir turėjau smulkių traumų – raumenų patempimus, čiurnos ir kelio raiščius. Bet man niekada nebuvo atlikta didelės operacijos. Krepšinis dabar tapo labai stiprus, itin agresyvus, todėl reikia išlaikyti puikų fizinį lygį, kad būtų galima apsisaugoti nuo traumų.
Kur dažniausiai siųsdavote savo absolventes gydytis nuo traumų?
- Šiuo metu medicina ir ypač sporto traumatologija yra aukšto lygio. Esant smulkioms traumoms, pats klubas turi įrangą ir galimybes greitai atsigauti „Rila Sportsman“sportininkams. Du vaikinai – reabilitologas ir kineziterapeutas – labai profesionaliai dirba dėl traumų, susijusių su patempimu. Jei trauma susijusi su operacija, viskas priklauso nuo aukštesnio lygio konsultacijų, kreipiamės į traumatologus, chirurgus. Dabar technika yra tokia aukšta, kad be kraujo operacijos, tokios kaip artroskopija, atliekamos neatveriant kelio. Magnetinis rezonansas iš karto suteikia išsamų pažeidimų vaizdą. Taigi problema aptinkama daug greičiau ir sportininkas greitai pasveiksta. Mano, kaip krepšininko, laikais tokių dalykų nebuvo. Liko tik ultragarsas ir kai kurios atkuriamosios procedūros. Kai dirbau su rinktine, turėjome gydytoją masažuotoją. Valstybė atsiliko nuo mūsų finansiškai. Esu turėjęs tokias varžoves kaip Marijana Chobanova ir Polina Tsekova, kurioms operacijas buvo atlikta užsienyje. Pas mus tokios operacijos nebuvo ir naudojome pažangesnių šalių – Vokietijos, Prancūzijos – mediciną. Dabar visa tai atlieka bulgarų gydytojai. Tačiau ir anksčiau, ir dabar už gydymą skiriama daug pinigų.
Ar esate asmeniškai patenkintas Bulgarijos sveikatos priežiūra?
- Žmonės, kurie nukentėjo, patyrę kokią nors tragediją, turi teisę skųstis. Negaliu skųstis. As esu patenkintas. Samokovas yra mažas miestelis, žmonės mane pažįsta, įskaitant gydytojus. Rungtynėse turi dalyvauti gydytojas. O kai turiu sveikatos problemų, su manimi elgiasi kaip su pažįstamu žmogumi. Gydytojų požiūris ir elgesys geresni. Nors pagal Hipokrato priesaiką jie turėtų elgtis su visais vienodai. Juk gydytojai irgi yra žmonės.
