Stefanas Danailovas: Marija išėjo, kai tik sužinojo, kad aš įveikiau leukemiją

Turinys:

Stefanas Danailovas: Marija išėjo, kai tik sužinojo, kad aš įveikiau leukemiją
Stefanas Danailovas: Marija išėjo, kai tik sužinojo, kad aš įveikiau leukemiją
Anonim

Prof. Stefanas Danailovas gimė 1942 m. gruodžio 9 d. Sofijoje. Jis baigė NATFIZ „Krastyo Sarafov“, kur dabar moko vaidybos studentus. Daugiau nei 30 metų jis buvo vienas pagrindinių „Ivano Vazovo“nacionalinio teatro aktorių, iki šiol atkūręs daugiau nei 60 pagrindinių vaidmenų kultiniuose spektakliuose, tokiuose kaip „Klastingumas ir meilė“, „Dantono afera“, „The Affair“. Ilgas kelias dienos į naktį“, „Hamletas“ir kt.

Bulgarijos kine ir televizijoje jis atliko pagrindinius vaidmenis daugiau nei 80 filmų ir serialų. Jis yra vienas labiausiai mėgstamų bulgarų aktorių italų filmų serialuose, įskaitant „Aštuonkojis 7“, „Raketė“, „Padorios merginos mirtis“ir kt. Jis buvo apdovanotas daugybe nacionalinių teatro ir kino festivalių apdovanojimų.

Mėgstamiausias ir daugelio kartų bulgarų moterų svajonė buvo ir išliks „geležinis žmogus“, kuris niekada nepasilenkia sunkumų akivaizdoje. NATFIZ profesorius bando vėl atsistoti po žmonos, su kuria buvęs kultūros ministras gyveno daugiau nei pusę amžiaus, netekties.

„Mus su Marija siejo daug gilių ir tikrų dalykų. Iki gyvenimo pabaigos nešiosiu to skausmą širdyje“, – donorystės savaitę pokalbyje su „Daktaro“reporteriu sakė mylimas menininkas, 43-iosios Nacionalinės Asamblėjos narys prof. Stefanas Danailovas. Bulgarijoje.

Prof. Danailovai, jūs įveikėte klastingą ligą, bet ne mirtį. Ji nužudė tavo artimiausią žmogų, tavo didžiulę meilę ir palaikymą – žmoną Mariją. Ar šis skausmas gali praeiti?

- Ne, niekada… Mus su Marija siejo labai gilūs ir tikri dalykai. Man ji buvo ne tik žmona, ji buvo tas žmogus, kuris sąmoningai stovėjo šalia manęs, visada besąlygiškai visame kame mane palaikė. Nešiosiu jos skausmą širdyje visą gyvenimą.

Marijai nesisekė, bet ji norėjo pabūti viena ir nusiuntė mane į teatrą – žinojo, kad „Pigmalionas“yra mano mėgstamiausias pastatymas. Ji buvo paguldyta į Trečiojo miesto ligoninę, gydytojai suvaldė jos būklę, po dviejų dienų ji mirė – padarė viską, ką galėjo, tačiau smegenų uždegimas sukėlė klastingą insultą. Ko neparašyta apie jos ligas, bet esu labai dėkinga draugams, giminėms, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie pasidalino mano skausmu. Ir ji bus su manimi iki kapo…

Atsiprašome už praradimą…

- Marija sirgo lėtinėmis ligomis – tai žinoma, nereikia to slėpti. Gal todėl ir neišėjo iš namų – mėgo sėdėti namuose, skaityti, daug žiūrėjo televizorių, viską žinojo apie tai, kas vyksta šalyje.

Ar sirgote, kai buvote jaunas?

- Kiekvienas iš mūsų galvoja, kad būsime sveiki amžinai. Tiesą sakant, kol jie atrado mano leukemiją, aš niekada nesirgau. Retai kada peršalimas ir net „pagautas“mane dieną ar dvi palikdavo namuose. Jūs neturite laiko sirgti jauname amžiuje.

Negalvojau, ar vadovaujuosi sveiku gyvenimo būdu, Prisimenu, kad valgau net vėlai vakare – mano, kaip aktoriaus, gyvenimas pailgina dieną, negaliu laikytis pietų ir vakarienės laiko. Be to, ką tik buvo viešbučiuose, filmavimo aikštelėje, tą valgydavo visi kolegos, ne tik aš. Tačiau bėgant metams atsirado mano sveikatos problemų.

– Jūs slėpėte savo ligą nuo žmonos! Kodėl tai padarėte?

- Man tai buvo didžiulis šokas, galvojau, kaip galėčiau grįžti namo ir pasakyti jai, kad man diagnozuota kraujo liga… Iš pradžių man buvo sunku kalbėti apie ligą, dabar aš Pripratęs. Išgyvenau daug sunkių laikų, išgyvenau remisiją, tada vėl prireikė chemoterapijos. Pykau ant ligos, pykau ant savęs, pykau, kad sukėliau skausmą artimiausiems. Nuo mano ligos labiausiai kentėjo žmona. Ji išėjo, kai sužinojo, kad aš ją įveikiau… Ji negalėjo būti laiminga, jos dienų žemėje neužteko, tegul ilsisi ramybėje!

Kaip dabar jaučiatės?

- Man viskas gerai, aš numečiau svorio, bet manau, kad taip yra dėl amžiaus ir dėl to, kad vengiu greito maisto. Jei atvirai, žmonos netektis man yra daug sunkesnė nei mano pačios liga. Nieko negalėjau padaryti – toks gyvenimas. Kai balandžio mėn. grįžau su žinia, kad nugalėjau leukemiją, Marija neturėjo laiko džiaugtis.

Ji labai pavargo nuo įtampos ir rūpesčių…

Dalis manęs nuolat priekaištauja, kad aš taip pat k alta dėl jos mirties. Bet Marija labai sirgo - turėjo savo negalavimų, išgėrė tabletes, bet gyvena tiek, kiek reikia.

Jūs ilgą laiką kovojote su antsvoriu…

- Iš niekur priaugau kilogramų, su kuriais beviltiškai kovojau ir vis tiek negalėjau išlaikyti optimalaus svorio. Kitą kartą per neigiamą laiką pati „numečiau“30 kg, tada vėl juos atgavau. Prieš „Stiklinio namo“filmavimą kelis mėnesius laikiausi griežtos dietos su žinomu mūsų šalies žinovu – tai daktaru Kasabiehu, jei galima taip rašyti. Jos dieta nelabai padėjo, bet bent jau numečiau kelis kilogramus ir jaučiausi gyvesnė. Tiksliai ir griežtai vykdau jos receptus, o ir pats maistas labai įvairus - greičiau jis ypatingas, man paruošė. Mes su Marija laikėmės dietos, todėl šaldytuve nebuvo jokių skanėstų ar maisto produktų, kurie mus viliotų. Man pavyko atsikratyti daug riebalų, o tai yra sveikesnis būdas numesti svorio. Aš iš karto paėmiau kraują, sumažinau

tabletės – štai dar vienas geras poveikis.

Buvau atsargus, o dabar dar labiau atsargus, ką valgau. Dietologė specialistė man paaiškino, kad bėgant metams mano medžiagų apykaita labai pasikeitė, o dabar, net jei noriu priaugti kelis kilogramus, negaliu.

Niekada nemėgau sporto salių ir dėl aukšto kraujospūdžio negaliu eiti į sporto salę ar užsiimti kardiotreniruote. Štai kodėl man buvo sunkiau numesti svorio. Na, dabar viskas kitaip – esu liekna, bet kovoju su sunkia liga…

Ar manote, kad organų donorystė vystysis mūsų šalyje?

– donorystė yra didelė mūsų visuomenės problema. Todėl ir reikia kalbėti – kad naujo gyvenimo šansas nenukristų po žeme! Bulgarai – protingi žmonės, jeigu jiems kas nors paaiškins, kad turi nugalėti savo skausmą ir paaukoti artimojo organus, kad tai turi įvykti per labai trumpą laiką, jie tai pradės daryti vis dažniau. Kelios pastarųjų 2–3 mėnesių donorų situacijos rodo, kad bulgarai yra ir atsakingi, ir užjaučia šalia esančių žmonių skausmą. Žinodami, jie neprašys

ar jie nukirs jam koją, ranką ar nosį

paimti jo kameras. Žinodami, kad mirusio artimojo organais jie išgelbės mažiausiai keturis žmones, jie tai padarys – esu tikras!

Žmonės tikrai mano, kad norint tapti kamieninių ląstelių donoru, jiems reikia išpjauti kaulą…

- Taip, aš skaičiau ir girdėjau tokius klausimus: Nuo kurios mano kūno dalies bus nupjautas kaulas?! Tai yra informacijos trūkumas, sveikatos tarnybos, net žiniasklaida, atsiprašant c."Daktaras", yra skolininkai mūsų visuomenei. Kiekvieną dieną reikia rasti būdą, kaip paaiškinti, kaip ir kodėl, ypač jaunimui, turėtų kilnus gestas tapti donoru. Tiesa – jie jauni, kuria savo ateitį, nekalba apie ligas, gyvena pasaulyje be įsipareigojimų ir geros sveikatos. Bet jei tam tikru momentu tai pasiveja juos ar jų mylimąjį?! Jų gyvenimas griūna per minutės dalis… Kalbėkite, rašykite, naudokitės savo galia, kad išmokytumėte bulgarus, kad tapti kamieninių ląstelių donoru yra neskausmingas būdas išgelbėti leukemija sergančio paciento gyvybę. Ir, žinoma, nuo kitų ligų. Nes kai susirgau, skaitydama internete ir įvairiose knygose supratau, kokios unikalios yra šios neįkainojamos ląstelės.

Spalio 27 d., Nacionalinė Asamblėja… Ar vėl prisiimsite atsakomybę už pirmąjį varpą?

- Deja, konstitucija mane įpareigoja. Man labiau patinka kiti dalykai - mano mokiniai, mano sveikata, draugai, kurie pastaruoju metu vienas po kito keliauja į tikrai geresnį pasaulį, bet likimas - tiesiog gyvenimas tęsiasi, nepaisant mano norų!

Rekomenduojamas: