Jis yra Bulgarijos plaučių ligų draugijos ir Europos kvėpavimo takų draugijos narys, buvęs „GlaxoSmithKline“(Kanada) departamento direktorius. Jis taip pat yra pirmojo šalyje internetinio kurso „Skaitmeninė medicina“kūrėjas, kuriam vadovauja Plovdivo medicinos universitete.
Dr. Simidchiev, kas tiksliai yra emfizema ir kaip ji pažeidžia plaučius?
- Emfizema yra būklė, kai pažeidžiami labiausiai periferiniai, mažiausi ir ploniausi kvėpavimo takai. Jie plečiasi ir membrana, per kurią absorbuojamas deguonis, plyšta. Dėl to plaučiuose susidaro didesnės ertmės, vadinamos buliais.
Emfizema iš esmės yra vietų, kur deguonis gali patekti į kraują, suskaidymas. Ten gaunamas didesnis oro kiekis. Tai reiškia, kad plaučiai atsipalaiduoja, nustoja būti elastingi, todėl oro erdvės padidėja.
Per kokį laikotarpį nuo pažeidimo pradžios atsiranda pirmieji simptomai?
- Žala paprastai daroma lėtai ir laipsniškai. Jis prasideda pavienių alveolių išsiplėtimu, o vėliau progresuoja. Paprastai tai atsitinka, kai žmogus daug rūko arba dirba ir gyvena užterštoje aplinkoje ir ore. Aplinkos teršalai sukelia uždegimą plaučiuose ir dėl to pažeidžiami mažieji kvėpavimo takai ir alveolės. Tai lėtas procesas, kuris kartais prasideda sulaukus 30-40 metų, tačiau ryškiausiai pasireiškia žmogui sulaukus 55-60 metų. Tada prasideda skundai dėl dusulio, fizinių pastangų sunkumo. Tai yra dalykai, kurie dažniausiai lydi emfizemą.
Yra žmonių, kuriems trūksta tam tikros plaučių apsaugos. Pavyzdžiui, taip yra, kai nėra vadinamųjų fermentas alfa1-antitripsinas. Trūkstant jo, simptomai gali pasireikšti jau sulaukus 25–30 metų. Priežastis ta, kad jo trūkumas lemia tai, kad kai plaučiuose atsiranda uždegimas, ypač bakterinis, šis fermentas nesustabdo audinio irimo, nes jo yra mažai arba visai nėra.
Ar yra testų, galinčių nustatyti fermento nebuvimą arba trūkumą?
- Taip, alfa1-antitripsiną galima išmatuoti. Ir paprastai jis tikrinamas, kai ankstyva emfizema prasideda jauname amžiuje. Tai yra vienas iš mums žinomų veiksnių ir žinome, kad jo nebuvimas arba žemas lygis sukelia visiškai pagreitintą emfizemą. Tačiau tikrai yra kitų tokių veiksnių, kurių mes dar nežinome ir kurie lemia ankstyvą ligos vystymąsi.
Pastaraisiais metais pastebima nerimą kelianti tendencija, kad nerūkantieji vis dažniau kenčia nuo emfizema. Ar priežastis yra nešvarus oras?
- Bet kokiu atveju tokioje aplinkoje dirbančių žmonių profesinis poveikis teršalams, taip pat kvėpavimas didesne užteršto oro koncentracija sukelia emfizemos vystymąsi. Liga yra plaučių pažeidimo rūšis, kuriai būdinga tai, kad uždegimas šiame plaučių audinyje progresuoja, kai turime jį provokuojančių aplinkos veiksnių. Ir, žinoma, aplinkos veiksniai, kurie leidžia tai įvykti. Tai yra, tai yra pusiausvyra tarp genetikos ir aplinkos. Jei vienas iš veiksnių yra mažesnės koncentracijos, o aplinka yra agresyvesnė, ši pusiausvyra sutrinka, todėl plaučiai sunaikinami – išsivysto emfizema.
Pastaruoju metu daug dažniau galvojame apie savo plaučius. Ypač dabar, per pandemiją, žmonės pradėjo suprasti, koks svarbus ir gležnas tai yra organas. Tai savo ruožtu paskatino daug aktyviau ieškoti plaučių sutrikimų, naudojant vaizdo gavimo metodus – didelės raiškos skaitytuvą arba funkcinius, pavyzdžiui, matuojant įvairius kvėpavimo parametrus.
Deja, mažai kur mes, bulgarai, galime įkvėpti gryno oro. Laimei, ne visi suserga emfizema. Ar yra būdas apsaugoti mūsų plaučius šioje nesveikoje aplinkoje?
- Tam tikru mastu galėtume to išvengti, jei, kaip visuomenė, nuspręstume, kad tai vertybė. Reikalausime, kad mus valdantys žmonės aprūpintų mus švaresniu oru. Tai nėra neįmanoma.
Be to, mes, kaip asmenys, taip pat galime siekti, kad aplinka būtų mažiau teršalų. Pavyzdžiui, kai vaikštome nedidelius atstumus ir esant geram orui, mums nereikia naudoti iškastinį kurą deginančių automobilių. Galime važiuoti dviračiu, pėsčiomis, viešuoju transportu.
Ir kai šildome, nebūtinai naudojame pigiausią kurą – ar tai būtų medienos masė, ar anglis. Vietoj to galime rinktis dujas, elektrą… Yra įvairių būdų, kaip mes, kaip asmenys, galime palaikyti orą švaresnį
Ir kaip visuomenė, priversti mūsų politikus manyti, kad tai svarbu. Nes patys savaime politikai yra savotiškas visuomenės poreikių atspindys. Ir jei žmonės manys, kad svarbu turėti švarų orą, bus rasta politikų, kurie tai įtrauks į savo darbotvarkę, kad galėtume dirbti ta kryptimi. Juk ši aplinkos taršą generuojanti veikla yra visiškai antropogeninė – ji susijusi su žmonių veikla. Tai nėra iš aplinkos, nėra natūralus ar natūralus.
Žinoma, yra gamtinių veiksnių, tokių kaip ugnikalniai, bet Bulgarijoje ir aplinkiniame regione nėra aktyvių ugnikalnių. Pagrindinis dalykas, kurį turime, yra šiluminės elektrinės, kurios skleidžia dūmus, ir namai, šildomi anglimi ir mediena. Turime nemažai automobilių, kurie yra labai seni ir neturi jokių katalizatorių ar valytuvų. Todėl aplink save sukuriame daug taršos.
Tikrai yra žmonių, kuriems dabar išsivysto emfizema, bet jiems dar nebuvo diagnozuota. Kokių simptomų nereikėtų ignoruoti, bet reikėtų skubiai kreiptis į specialistą?
- Deja, tai liga, kuri progresuoja tyliai arba ankstyvose stadijose nepasireiškia tam tikrais simptomais. Kai jis pradeda skųstis, tada jau per vėlu ir liga labai pažengusi. Ir todėl pagrindinė veikla yra prevencinė, su plaučių funkcijos matavimu. Šiais tyrimais galime aptikti plaučių veiklos sutrikimus dar gerokai anksčiau nei atsiranda dusulys, ir parodyti, kad vystosi emfizema.
Jei turime tokias programas, galime daug anksčiau ir efektyviai pagauti proceso raidą pačioje pradžioje ir atitinkamai patarti šiems žmonėms dar aktyviau – mesti rūkyti, persikelti gyventi į švaresnis oras. Tik tam, kad ligos kontrolės procesas būtų atliktas anksti, prieš atsirandant sutrikimams. Nes plaučiai neatsinaujina. Tai vienas iš žmogaus kūno organų, kuris sunaikintas vėliau neatsistato.
Taigi, šiuo požiūriu leisti pažeisti per didelę plaučių dalį yra negrįžtama. Tada šie žmonės tampa neįgalūs ir turi būti gydomi visą gyvenimą, kad galėtų gyventi daugiau ar mažiau įprastą gyvenimą.
Ar Bulgarijoje yra vietovių, kur dažniau sergate šia liga?
- Emfizema dažniau pasitaiko ten, kur gyvena vyresnio amžiaus žmonės. Priežastis ta, kad su amžiumi ši liga dažnėja. Deja, dauguma kaimų, kuriuose gyvena daug senyvo amžiaus žmonių, neturi medicininių paslaugų, kurios laiku pastebėtų šią problemą. Deja, mūsų sveikatos politika nėra labai orientuota į prevenciją. Greičiausiai todėl, kad kaip žmonės, kaip bendruomenė, esame pasirengę mąstyti trumpalaikei perspektyvai – apie rytojų, o ne apie ilgalaikį ateities horizontą.
Ar yra naujų, veiksmingesnių gydymo metodų?
- Gydymas vis dar išlieka daugiausia simptominis. Tik žmonėms, kuriems trūksta alfa1-antitripsino, fermentą galima pakeisti vartojant papildomas dozes. Turtingesnėse šalyse žmonės, turintys šią ydą, yra aktyviai ieškomi ir gydomi. Mūsų šalyje, kadangi mūsų sistema nėra iš turtingiausių, šis procesas negali vykti įprastai.
Reikėtų daugiau investuoti į naujų ligos gydymo metodų tyrimus, nes pagrindinis dalykas, kas dabar daroma, kartoju dar kartą, yra bronchų išsiplėtimas ir simptominės priemonės, mažinančios trumpumo jausmą. kvėpavimo. Ir svarbūs komponentai, kurių mūsų sistemoje taip pat šiek tiek trūksta, yra kineziterapija ir reabilitacija. Tai priemonės, kuriomis mes priverčiame organizmą bandyti kompensuoti dusulio jausmą kitų organų ir sistemų – širdies ir kraujagyslių sistemos, raumenų – pagalba.
Jei išlaikysime pakankamai gerai išvystytus raumenis, vadinamieji patologinė spiralė - kai dusulys sukelia mažą aktyvumą, o mažas aktyvumas - detraining, detraining - daugiau dusulį. Taip sukasi spiralė. Ką galima padaryti tokiais atvejais, tai naudoti reabilitacijos ir fizinius metodus raumenims atkurti.
Ar specialūs kvėpavimo pratimai sergant emfizema yra įtraukti į fizioterapiją ir reabilitaciją?
- Taip, ypač pažengusiose emfizemos vystymosi stadijose. Tada diafragma tampa žemesnė ir plokštesnė, nes plaučiai atsipalaiduoja ir užima daugiau krūtinės tūrio. Tuomet svarbu išmokyti žmones taisyklingiau kvėpuoti, kaip šiame procese labiau išnaudoti pilvo raumenis. Tai svarbus komponentas, norint ilgiau išlaikyti simptomų nebuvimą ir didesnį fizinį aktyvumą – be ypač didelio dusulio. Dusulys yra vienas iš nemaloniausių pojūčių, kuriuos patiriame kaip žmonės.
Tai yra, yra tokie paruošti specialūs kvėpavimo pratimai?
- Taip, yra. Kurį laiką gyvenau Kanadoje. Jie ten turi specialią specialybę – kvėpavimo reabilitologus. Tai žmonės, kurie užsiima specialiai ir tik su plaučiais – su reabilitacija ir mankšta kvėpavimo sistemai. Vietiniai vaistai nuo šių ligų gali būti lengvai naudojami, nes plaučiai yra atviri aplinkai. Jie apima vadinamuosius įkvėpimai.
Inhaliacinė terapija kaip metodas reikalauja daug žinių ir kompetencijos. O žmonės, dalyvaujantys jos įgyvendinime, kartu su kineziterapija ir reabilitacija, turi žinoti daug. Todėl ją galima išskirti kaip atskirą specialybę. Kanadoje šie specialistai vadinami kvėpavimo terapeutais – jie ne gydytojai, o reabilitologai, tačiau konkrečiai užsiima tik su plaučiais. Šis požiūris yra labai pagrįstas ir turėtų būti plėtojamas ir Bulgarijoje. Deja, pažįstu tik du ar tris žmones, kurie su tokiu reikalu susiduria Bulgarijoje, tai yra, mūsų šalyje tai gana reta praktika.
Yra ir Bulgarijoje, bet tikrai tik Sofijoje?
- Ne tik Sofijoje, bet ir Plovdive bei Varnoje. Tačiau jų yra nedaug ir jų paslaugų nėra sistemingai ieškoma, nes žmonės nežino, koks svarbus yra kvėpavimo terapeuto vaidmuo gydant
Tradiciškai Bulgarijoje plaučių ligos daugelį metų buvo neįvertinamos kaip problema. Dabar koronaviruso krizė šiek tiek iškėlė į paviršių tikrai dideles plaučių problemas, nes virusas, kaip ir dauguma kvėpavimo takų virusų, labiausiai pažeidžia kvėpavimo sistemą.
O ką šiame kontekste patartumėte visiems pasveikusiems nuo koronaviruso infekcijos, kokius tyrimus reikėtų atlikti, kaip toliau stebėti savo sveikatą, kaip ją pagerinti, kad nesigilintumėte į orus šios problemos?
- Ilgalaikiai pokyčiai, atsirandantys užsikrėtus koronavirusu, labai priklauso nuo pačios infekcijos sunkumo. Sunkesnėmis ligomis sergantys žmonės dažnai turi daugiau pakitimų. Po pasveikimo svarbiausia įvertinti, kas atsitiko ir kokia žala. Tai daroma dviem būdais – didelės raiškos kompiuterine tomografija ir plaučių funkcijos vertinimo metodais – funkcine diagnostika. Jo pagalba matuojame kvėpavimo apimtis ir greitį – vadinamąjį spirometrija. Taip pat kai kurie kiti, pažangesni mūsų turimi metodai.
Taigi, šiuo požiūriu žmonėms, kurie susirgę jaučia net nedidelį dusulį, yra gerai, kad jų plaučiai būtų įvertinti šiais metodais. Taip bus galima sugauti pažeidimus padariusius asmenis ir laikui bėgant stebėti, kas jiems atsitiks.
O ar jūs, kaip specialistai, turite galimybę palaikyti šį atkūrimo procesą? Ar yra būdas pagerinti plaučių funkciją pasveikus nuo koronaviruso?
- Dalis to, kas atsitinka su koronavirusine infekcija, yra ta, kad imuninis atsakas į virusą pažeidžia plaučius. Ir tada yra vietinių ir bendrųjų priemonių, kurios gali slopinti uždegiminį atsaką. Tačiau jie turi būti skiriami tinkamu laiku, tinkamomis dozėmis ir gydymo trukme. Imunosupresiniai vaistai negali būti naudojami be atrankos. Jie turėtų būti vartojami tik esant tam tikroms indikacijoms.
Šiuo požiūriu, pirmiausia nustatome simptomą-problemą ir tada pradedame ją įveikti. Kol kas neturime vadinamųjų etiologinės priemonės, kurios tiesiogiai puola priežastį, tačiau turime tokių, kurios turi įtakos pažeidimų pasekmėms – patogenetinės priemonės.
Jie leidžia kontroliuoti dalį uždegiminių pokyčių procesų, pavyzdžiui, susijusių su kvėpavimo takų ar kraujagyslių spazmais, padidėjusiu kraujo krešėjimu plaučių kapiliaruose. Ir išmatavę konkrečius parametrus, galime paveikti vieną, du ar trečią procesą, priklausomai nuo to, ką randame konkrečiame paciente. Todėl būtina atlikti tyrimus ir, remiantis jų rezultatais, nustatyti tinkamą gydymą bei tolesnius veiksmus.
Aš kreipiuosi į jūsų skaitytojus: galvokite apie savo plaučius ir negadinkite jų rūkydami ar gyvendami užterštoje aplinkoje. Galvokite apie savo plaučius kaip apie ilgalaikę investiciją!
