Nerimo šaknys

Turinys:

Nerimo šaknys
Nerimo šaknys
Anonim

Nerimas yra kasdienis šiandieninio žmogaus ir jo seno pažįstamo palydovas. Mes nerimaujame dėl gresiančio pavojaus, gresiančios nelaimės ar neišvengiamos nesėkmės. Nerimo jausmas gali būti įvairaus intensyvumo – pradedant nuo nemalonaus jausmo, lydimo niūrių minčių ir miglotų rūpesčių, pereinant per ryškius vaizduotės nupieštus paveikslus ir baigiant siaubingais apokaliptiniais scenarijais

Šiandien giliai pažvelgsime į šią patirtį, kad atskleistume jos sluoksnius ir suvoktume jausmą, kuris slypi jo esme. Kodėl turėtume tai daryti? Nes kai nušviečiame tamsiąsias puses savyje, jas matome, pažįstame, įsisąmoniname ir palaipsniui, diena iš dienos, atleidžiame jų kuriamą įtampą, taip didindami savo galimybes gyventi gerai ir ramiai.

Psichologijoje kalbame apie dviejų tipų nerimą – klasikinį ir gilųjį. Pirmasis dažniausiai būna sąmoningas. Tai emocija, sąlygota artėjančio pavojaus ar neišvengiamos nelaimės baimės. Su juo organizmas sureaguoja, žmogus parausta, išblykšta, prakaituoja, ima spazmuoti pilvą, pasunkėja kvėpavimas, širdis plaka iki plyšimo, dreba. Čia kalbame apie emocinį tremorą, po kurio dėl emocinės perkrovos atsiranda bendras išsekimas.

Štai keletas pavyzdžių:

„Nuolat jaučiuosi įsitempęs, kažko laukiu. Kam?! Nežinau… Mane apima panika, jaučiu, kad viskas žlunga, kad esu nuvertinamas, kad esu visiškas nevykėlis, kad jie ant manęs pyksta. kažkas ar kažkas… lyg kas nors stebėtų kiekvieną mano žingsnį ir sakytų: „Tu neturi teisės ilsėtis, neturi teisės sustoti, turi dirbti be perstojo, būti atsakingas už visus“. „Dažnai pabundu ryte galvodama: kas baisaus man šiandien nutiks? Jaučiu neaiškų pavojaus jausmą, tvyrantį virš manęs. Tiesą sakant, nėra. Aš mėgstu savo darbą. Ten reikalai stabilūs, mano pajamos užtikrintos“. „Bijau mikrobų. Aš nuolat prausiuosi“. Paskutinis pavyzdys yra objekto nerimo atvejis. „Aš bijau peilio, manau, kad kas nors susižeis arba aš juos sužeisiu…“

Tokio nerimo pasireiškimui būdinga prieš jį daryti įvairius „burtus“. Ir jei šią akimirką pasakysite sau: „Taip, taip, taip! Man tai negalioja!“, prisiminkite, kiek kartų papuolėte į prietarų pinkles ir beldėte į medieną ar sukryžiate pirštus į kišenę, pasiėmėte talismaną, užsidėjote savo laimingą šaliką ar paėmėte tušinuką, važiuos su jumis arba net nesiskus, kad nepasisektų.

Gilus nerimas yra neaiškus, neapibrėžtas. kartais

visiškai be sąmonės

Pasireiškia kaip skrandžio sutrikimas, dažnas noras šlapintis, bulimija, karščiavimas, nepagrįstas skubėjimas, staigus nerimas, širdies plakimas be aiškios priežasties, prakaitavimas. Esant giliam nerimui, mes žinome simptomus, bet nežinome apie nerimą.

Pavyzdys: po mūsų atliktos veiklos ilgai klausiame savęs: ar aš pakankamai geras, ar viską padariau, ar teisingai padariau, ar buvau aiškus, suprastas, padariau Kažko pasiilgau, ar gerai apsirengiau… Esame linkę net surasti vieną iš renginio dalyvių, nukreipti pokalbį į juos, išgirsti mūsų pasirodymo įvertinimą.

K altė

Su giliu nerimu žmogus jaučiasi k altas, greitai įsivaizduoja, kad yra atstumtas, kapstosi ir kramto net pačius nereikšmingiausius nutikimus, kurie gali tapti priežastimi kritikai, priekaištams, prasta pašnekovo nuotaika. Norint išvengti nerimo, elgiamasi taip, lyg prašytų atleidimo ir malonės.

Suprasdamas, kad kitas žmogus ant jo nepyksta, žmogus pajunta, kad jam atleidžiama, dingsta susiklosčiusios situacijos sukeltas nerimas. Štai toks veikimo mechanizmas: nerimas atsiranda kartu su pavojaus, netikrumo jausmu. Žmogus stengiasi apsisaugoti nuo šio nerimo ir atgauti saugumą. Norėdamas jį susigrąžinti, jis naudoja kokį nors metodą arba elgiasi tam tikru būdu. Po to dingsta sąmoningas nerimo jausmas. Pavyzdžiui:

„Nemėgstu konfliktų, noriu, kad žmonės sutartų, stengiuosi dėl to daryti viską. Aš nesu piktybiškas, esu tolerantiškas“. Jei šioje situacijoje žmogus jaučia k altės jausmą, iš tikrųjų jis negali pakęsti, kai su kuo nors susipyks, nes jam tai reiškia: „Kitas žmogus ant manęs pyksta ir mane atstumia“. Žmogus džiaugsis susitaikymu, nes jam tai reikš, kad kitas žmogus jam atleidžia. Ir tai palengvina k altės jausmą.

Kodėl tolerancija čia yra kaukė? Kadangi toks žmogus yra nesąmoningai agresyvus, mano, kad jis visada teisus, bet vaidina tolerantišką, kad „į jį pažiūrėtų gera akimi“ir žavėtųsi tobulu charakteriu. Tokiu būdu jis išsaugo save kritiką, atstūmimą, taigi ir nerimą. Dar keli pavyzdžiai. "Aš turiu automobilį. Ji sveika. Bet aš kasdien tikrinu jos būklę. Ji stipresnė už mane. Nes balsas viduje šnabžda: „Tu nepadarei to, ką turėjai“."Aš gyvenu vienas. Pajamos leidžia man būti nepriklausomam. Galiu miegoti iki dešimtos ryto. Keliuosi šeštą. Jaučiuosi k altas, jei ilgiau ilsiuosi. Tada jaučiu, kad kažką darau ne taip. Laukiu, kol kas nors mane už tai papeiks“. „Jei kam nors bloga nuotaika, manau, jie ant manęs pyksta. Aš su juo viską svarstau, galvoju apie tai, esu išsiblaškęs. Įdomu, ką galėčiau padaryti, kad jį nuraminčiau.“

Pažiūrėkime ir čia mechanizmą: atsiranda nesaugumo jausmas, tam tikromis aplinkybėmis nerimas sustiprėja. Atsiranda k altė. Žmogus daro kažką, kad atgautų saugumą ir numalšintų nerimą.

Ką darysime?

Norėdami pažinti savo nerimą, verta užduoti sau šiuos svarbius klausimus:

Kokius saugos mechanizmus turiu įdiegti? Kokiu saugumu grindžiamas mano balansas? Kokias priemones naudoti, kad išvengčiau nerimo?

Mūsų nerimas kyla iš baimės būti atstumtiems, paliktiems, sukritikuoti, neįvertinti, kad nebūtume teisūs, pirma, vidutiniški, padorūs…

Po nerimu ir k altės jausmu slypi atstūmimo ir atstūmimo baimė. Norime būti mylimi, priimti, vertinami ir reikšmingi. Baimė būti vienam, paliktam ir izoliuotam yra pati stipriausia žmogaus baimė ir yra nerimo priežastis. Būtent šis nerimas gimdo perfekcionizmą. Vyras mano, kad kai jam viskas gerai, ką daro ir kiekvienuose santykiuose, jis negali būti atstumtas. Kadangi jis mano, kad viską padarė teisingai, nėra jokios priežasties būti atstumtam, jis nesijaus k altas, kad jam kažkas negerai, todėl jam nėra ko jaudintis.

Tačiau norėdami išlaikyti tobulo žmogaus kaukę, išeikvojame daug psichinės energijos. Stengdamiesi nebūti kitų atstumti, pajungti savo veiksmus ir gyvenimą, kad jie būtų priimti, nepaisome savęs ir savo poreikių, tampame mazochistais. O kai turime galimybę ir tinkamą žmogų prieš mus, esame sadistai. Šią dinamiką atseksime kitame straipsnyje.

Rekomenduojamas: