Ar jūs kada nors patyrėte pykčio priepuolį stebint savo partnerį kalbantis su kitu žmogumi, tiesa? Žaibas veržiasi į tave ir tu nori, kad tavo pirštas turėtų galią žudyti be pasekmių. Kuo daugiau stebite, kaip jūsų partneris kalbasi su šiuo nuostabiu priešingos lyties atstovu, tuo labiau jums atrodo, kad jis flirtuoja, visiškai jūsų nepaiso, jaučiasi kurčias šeštasis savo prioritetų sąraše. Tada keliate skandalą, kalbate per dantį ar rėkiate į viršų, pamiršote savo žmogiškąjį pavidalą, o jis tikina, kad situaciją interpretuojate neteisingai. Tačiau tu netiki jokiais jo žodžiais, tu tiki savo akimis! Bet… ką mato tavo akys? Na, tu gali būti iš tų žmonių, kurie reaguoja kitaip – tyli, viską ryja. Vienas, vidurnaktį, paslapčia dejuodamas dėl savo likimo, kai stebi palaimingą, ramų mylimojo miegą. Kur aš esu savo partnerio gyvenime? Kodėl jis ateina pas mane pirmas, o aš – ne? Ką turėčiau daryti, kad jis atkreiptų į mane dėmesį? Ką turėčiau daryti, kad jis mane pastebėtų? Kaip man pasielgti, kad jis manęs ieškotų? Kaip aš galiu būti jam įdomi ilgą laiką? Kaip aš galiu būti jo numeris vienas, kaip jo dėmesys visada gali būti nukreiptas į mane, kaip galiu būti tikras, kad jis mane myli?
Pavydas yra kitas nesaugumo pavadinimas. Dėl ko esame nesaugūs? Savo verte ir reikšme. Esame nesaugūs, netikime savimi ir savimi. Mes nepripažįstame savo sėkmės. Mes nežinome savo vietos pasaulyje. Štai kodėl mes netikime, kad kitas žmogus mus myli, vertina, atsižvelgia į mūsų išskirtinumą, rūpinasi mumis ir nori su mumis dalytis savo laiku, savo veikla ir ramybe.
Šiek tiek apie priežastis. Jei užaugome aplinkoje, kurioje gyvena agresyvūs žmonės, tai išsiugdėme įgūdį būti nematomais, kad netaptume kažkieno pykčio objektu. Jei jautėmės nematomi savo reikšmingiems kitiems, tai kompensuojame tapdami virtuozais, pritraukiančiais dėmesį. Nesulaukėme mums svarbių žmonių dėmesio, nes neturėjome erdvės išreikšti save, ugdome nepasitikėjimą savimi. Mes bijome parodyti save tokius, kokie esame, nes nežinome, ar būsime priimti, ir bijome, kad galime būti atstumti. Mes pradedame žaisti pavojingą žaidimą „darysiu, ką nori“arba kitą „aš nedarysiu to, kas tau patinka“, siekdami provokuoti kitą, išsiaiškinti, ar ir kada jis mus atstums. Gali būti, kad mes užaugome su draudimais, su tokiais sakiniais: „Tai ne tau“, „Negalima“, „Nėra kaip gauti“. Tada ugdome tikėjimą, kad mums nieko nėra! Ko mes negalime gauti. Ir tai taikoma ne tik materialiems dalykams, kalbant apie santykius, mes tai interpretuojame taip: „Tu negali turėti mano meilės, tai ne tau!“
Ar mes galime išeiti iš šio žaidimo?
Tai vadinama savęs pažinimu. Kai sužinome apie save, kai išnagrinėjame savo reakcijas ir išdrįstame prisiminimuose grįžti prie pagrindinės priežasties, tada prisiminę „šunį“, kurį „palaidojome“, galime patys save stebėti panašiose situacijose. Pažiūrėkime, ar reaguojame ir elgiamės taip pat, kaip tada. Ir stebėti skausmingos emocijos intensyvumą.
Yra technika, kurią galime naudoti tokiose situacijose. Grįžtame į savo ankstyviausią atmintį ir kalbame tuos žodžius, kuriuos tylėjome, arba darome tai, ką tada norėjome daryti ir norime sulaukti tokio dėmesio, kokio tada reikėjo. Ne tai, kad keisime praeitį. Technikos esmė yra užbaigti procesą. Mūsų pasąmonei to reikia. Šis veiksmas sumažina skausmo, kurį nuo to laiko nešiojame, intensyvumą. Pateiksiu pavyzdį. Norėjai dainuoti, bet namuose tau pasakė: „Liaukis kūkčioti! Užsičiaupk, tu man pučia protą!“. Norėjai parodyti savo piešinį, bet sulaukei tokio atsakymo – nevargink manęs šitomis nesąmonėmis, šiuo metu turiu svarbių darbų. Arba norėjosi istorijos ir apkabinimo, bet atsakymas buvo: „Užteks šių lepinančių ir vaikiškų dalykų!“Galite perskaityti patys! Kaip įveikti skausmingą atmintį ir užbaigti procesą (sulaukiama dėmesio)? Surinkite draugus palaikyti ir klausytis, padainuokite vaikišką dainelę, parodykite savo piešinį, sulaukite iš jų pagyrimų, leiskite jiems dosniai pasakyti savo žodžius, tada mėgaukitės istorija, vieno iš jų glėbyje. Taip patirsite gaudami tai, ko trokšta vaikas. Jei negalite namuose suburti bendraminčių, yra savęs atradimo grupės – ten taip ir atsitiks.
Prieš k altindamas savo partnerį,
kad jis tavęs negerbia, nekreipia į tave dėmesio, nevertina, žiūrėk, kaip elgiesi su savimi. ar patinkate vienas kitam Ar manai, kad esi graži? Ar tau patinka tavo kūnas? O tavo asmenybė? Ar tau patinka tavo gyvenimas? Ar darote tai, kas leidžia jaustis gerai, kas suteikia energijos ir džiugina jūsų sielą? Ar pažįsti save? Ar priimi save tokį, koks esi? Ar tu pats? Kai esame savimi, esame unikalūs, nepakartojami, tobuli. Kai parodome savo esmę, mums nereikia kariauti, kad įrodytume save. Kai darome tai, kas mums tikrai patinka, kai suvokiame savo pašaukimą, tobulėjame, semiamės patirties, tampame geresni, įgyjame pasitikėjimo, pagarbos ir vertiname save, pasiekiame sėkmę. Jei būsime sąžiningi su savimi, jei būsime atviri apie jausmus, kuriuos jaučiame, jei nebijome užmegzti ryšio su savimi ir išlaikyti tą ryšį, jei išgirsime savo balsą, savo poreikius, būsime sveiki, pilnakraujai, gyvi., pildantis. Mus supanti erdvė bus prisotinta mūsų energijos, ji neša mūsų asmenybės užtaisą, polėkį ir charizmą. Kai išreiškiame save, kai parodome savo esmę, esame kupini vilties ir tikėjimo savo galimybėmis ir galimybėmis, kurias mums suteiks gyvenimas. Kai mes nebėgame nuo savęs, kas norės nuo mūsų bėgti? Žinoma, kiti džiaugsis mumis, mes juos įkvėpsime, sužavėsime atrasti ir sekti save. O jei partneris nori išeiti - na, vaisių salotos ne iš persikų ir kopūstų, ar ne?
Jei ilgai išbūsime pavydo fazėje,
dėmesį patraukiantys žaidimai,
patikrinant savo svarbą kitam, santykio išsivystymo tikimybė mažėja. Partneris gali pavargti įrodinėdamas mūsų svarbą mums, rodydamas savo meilę mums, kovodamas su mūsų neišspręstais vidiniais konfliktais. Jis pasirinko būti su mumis, traukiantis tuo, kas jam patiko mūsų išvaizdoje ir asmenybėje – mūsų įveikimo įgūdžiai, sėkmės troškimas, ramybės troškimas, lengvumas pramogaujant, mūsų pomėgiai, pomėgiai, tai, kaip gyvename savo dienas, mūsų šypsena, mūsų knarkimo garsas. Jis gali mus palaikyti kelyje, būti mūsų partneriu veikloje, kuri kyla iš bendro gyvenimo ir bendrų tikslų (auginant vaikus, kuriant namus), bet ne jo darbas ugdyti mūsų pasitikėjimą ir savigarbą. Jis gerbia mūsų vertę, vertę ir svarbą, tačiau jis nėra tas žmogus, kuris juos sukurtų, statytų, vystytų. Jis yra žmogus, su kuriuo dalijamės.
Kaip galime būti tikri, kad partneris mus myli? Kuo daugiau žinosime savo vertę, vertę ir reikšmę, kuo labiau save vertinsime ir mylėsime, tuo labiau turėsime pojūčių, kad pamatysime, pajausime ir suprasime, kad šalia esantis žmogus mus myli.
Ir kai kitas parodo, kad mus myli, reaguokime tuo pačiu, o ne savo baimėmis. Žinau, koks tai iššūkis gali būti…
