Pastaruoju metu net buvo kalbama apie depresijos epidemiją, kuri yra gana nerimą kelianti tendencija. Ir mes, kaip visuomenė, ir beveik kiekvienas iš mūsų atskirai, atrodo, nepaisome šios sąlygos. Galbūt pats laikas sužinoti, kad tai itin sunkiai gydoma liga, jei pacientas patenka pas specialistą. Savižudybių dėl depresijos atvejai nebėra reti. Pats laikas išmokti padėti sau, mylimam žmogui, papuolusiam į tokią būseną
Šios dienos numeryje atrinkome įdomiausius ir naudingiausius iš interviu su rusų psichoterapeutu ir psichiatru Sergejumi Babinu - medicinos mokslų daktaru, Psichoterapijos katedros vedėju ir seksologija Šiaurės Vakarų valstijos universiteto medicinos universitete.
Daktare Babinai, mes jau pradedame suprasti, kad depresija – tai ne liūdesys ir kažkas paduoda tau ranką, o rimta liga, kuri gali nutikti mylimam žmogui ir baigtis savižudybe. Paaiškinkite, kaip žmogus žino, kad serga ir jam reikia pagalbos?
- Iš tiesų, depresija yra viena iš labiausiai paplitusių šių dienų problemų. Ji beveik vejasi širdies ir kraujagyslių ligas ir netrukus gali iškilti viršūnėje. Depresija – sindromas, pasižymintis įvairiomis apraiškomis: nuo sunkių depresinių psichozinių sutrikimų, kai būtinas intensyvus stacionarinis gydymas, iki lengvesnių jos formų, kurias galima gydyti ambulatoriškai su psichologo pagalba. Taip, bet kas gali patekti į blogą nuotaiką, mes visi esame gyvi žmonės, bet tai neturi nieko bendra su depresija. Apie tai pirmiausia kalbama tada, kai ši būsena nelabai susijusi su kokiomis nors įprastomis gyvenimo problemomis. Aš turiu galvoje, mano problemos yra tokios pat, kokias turėjau visą gyvenimą, bet to, su kuo anksčiau susitvarkiau pati, dabar nebegaliu įveikti. Depresiją dažnai lydi nenoras nieko daryti, kai žmogus negali susitvarkyti su buitinėmis ir profesinėmis pareigomis. Kai jis nenori kalbėtis su artimaisiais ir smarkiai susiaurina ratą žmonių, su kuriais gali bendrauti. Labai dažnai depresiją gali lydėti valgymo sutrikimai, prastas apetitas, svorio kritimas, rečiau – persivalgymas. Pacientas nustoja domėtis dalykais, kurie anksčiau teikė jam malonumą. Jis gali pasakyti sau: „Niekada nemėgau dirbti, bet anksčiau reguliariai žiūrėdavau rungtynes per televizorių, o dabar ir to nemėgstu“. Šią būseną gali lydėti įvairūs psichosomatiniai nusiskundimai, nes mūsų visuomenėje vis dar nepriimta skųstis psichologinėmis problemomis. Pacientas teigia, kad jam skauda širdį, galvą, skrandį – tai kažkaip labiau priimtina ir gali sukelti užuojautą. Yra net specialus terminas – maskuota depresija, kuri
atsiranda kaip fizinė kančia
Tokie žmonės kreipiasi į terapeutus, neurologus, kardiologus, bet ne į psichologijos ir psichoterapijos srities specialistus.
Kokio amžiaus žmonės dažniausiai serga depresija?
- Skirtingose amžiaus grupėse jis pasireiškia skirtingai. Bet kad depresija jaunina, tai faktas: net ir dvylikamečiams vaikams galima aptikti ligos apraiškų, dažnai suserga darbingo amžiaus žmonės, bet, žinoma, galima diagnozuoti ir suaugusiems. Amžiaus modelio nėra, tačiau paauglių depresijos sutrikimas skiriasi nuo keturiasdešimties metų amžiaus. Paaugliams tai dažnai atrodo kaip neteisingas elgesys: vaikas prastai mokosi mokykloje, drąsiai elgiasi su suaugusiaisiais, tačiau tėvai tokio elgesio nelaiko depresijos. Suaugusiam žmogui yra visiškai kitaip: tai gali pasireikšti psichosomatinėmis kančiomis, gali pasireikšti kaip alkoholizmas. O pati depresija yra be priežasties liūdesio, depresijos ir kartais nerimo jausmas. Šiuos tris pojūčius galima sujungti. Sunku paaiškinti žodžiais.
O kokia yra depresinių sutrikimų priežastis? Ką apie tai sako mokslas?
- Nėra aiškios priežasties. Depresijos centre slypi biocheminiai pokyčiai smegenų lygmenyje, jie buvo sekami, todėl vaistai veikia. Tam tikri mūsų mąstymo stereotipai, įtvirtinti auklėjime, taip pat gali sukelti depresiją. Pavyzdžiui, vadinamasis perfekcionizmas, kuris nuo vaikystės nustatytas: „Tu privalai būti geriausias“. Vyras turi uždirbti daugiau pinigų, moteris – kad būtų patraukliausia. Tai pavojinga, nes negalime būti tobuli visame kame. Kai vaikas, jaunuolis užauga ir susiduria su realybe, jis turi pasirinkimą: arba peržiūrėti savo pažiūras (tačiau tai sunku, nes nuo vaikystės jos buvo įk altos į galvą), arba pasakyti sau: „Jei aš Aš negaliu to padaryti, tada aš blogas“. Tai vienas iš depresijos būdų. Ir tai tikriausiai tu
sąveikauja su biocheminiais pokyčiais,
bet veikia ir psichologinio gydymo metodai.
T.y. psichoterapija veikia tik kartu su gydymu vaistais, tiesa?
- Kartais du metodai tinka kartu, kartais ne. Apie gydymą reikia kalbėti atskirai, dabar pavyzdžiui trankviliantai yra gana populiarūs, tačiau pastaruoju metu išryškėja biopapildai, kurie visiškai nieko negydo: gal ir turi vienkartinį raminamąjį poveikį, bet tiek. Tiesa ta, kad šie preparatai iš tiesų yra raminamieji, t.y. slegiantis. O depresija juk yra vidinė priespauda, o ligonis papildomai vartoja cheminį preparatą, kuris jį dar labiau slopina. Tai reiškia, kad žmogus gali jaustis gerai, tačiau ilgai vartojant raminamuosius, jo būklė pablogės. Labai sunku pasakyti, kas turėtų gydyti depresiją. Vakaruose ją gydo terapeutai, vidaus ligų specialistai, neurologai. Čia šių specialybių gydytojai vis dar nemoka ir nemoka to daryti. Antidepresantai yra psichotropiniai vaistai, turintys specifines indikacijas ir dozes. Manoma, kad šiuolaikiniai psichoterapijos metodai kartais yra ne mažiau veiksmingi, o kai kuriais atvejais – dar labiau nei vaistai."
Be to, trečdalis pacientų nereaguoja į medicininį gydymą. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Jeigu pas mane ateis žmogus sunkios būklės su pakankamai sunkia depresija ir man reikia jam greitai padėti, greičiausiai be psichologinio gydymo vartosiu vaistus. Jeigu mano pacientas daugmaž susivaldo, bando tvarkytis pats, nori, kad pasisektų, tai vaistų galiu ir neišrašyti, o jei skirsiu – bus minimaliai. Tačiau noriu pasakyti, kad neturėtumėte bijoti šių vaistų. Žmonės klaidingai mano, kad antidepresantai beveik visada yra vaistai. Tai iš dalies dirbtinis įspūdis. Kita vertus, farmacijos įmonės reklamuoja savo preparatus, nes joms tai naudinga, todėl gyventojai juos perka, o gydytojai išrašo.
Neseniai buvo paskelbti tyrimų rezultatai, kad
iš dešimties receptinių vaistų, kuriuos dažniausiai Amerikoje išrašo gydytojai, trys yra psichotropiniai
Ir vienas iš šių trijų yra antidepresantas. Tai galbūt kitas kraštutinumas. Kita vertus, pasikartosiu, nereikėtų bijoti. Dabar jau daug specialistų – psichiatrų, psichoterapeutų, psichologų.
Daktare Babinai, ar yra statistikos apie tai, kas labiau kenčia nuo depresijos – vyrai ar moterys?
- Moterys dažniau kreipiasi psichologinės pagalbos, tačiau sunku pasakyti, kas serga labiau. Tačiau manau, kad apskritai nėra didelio skirtumo. Mūsų visuomenėje ypač vyrams būtų sunkiau apsispręsti kreiptis pagalbos į specialistą. Todėl jie dažniau tampa alkoholikais. Ir dar vienas pastebėjimas: depresija sergančios moterys dažniau bando nusižudyti, tačiau depresijos sergantiems vyrams šie bandymai, grubiai tariant, dažniau būna sėkmingi.
Jei mylimas žmogus kenčia nuo depresijos, kaip žinoti, kad tai ne tik nuovargis? Aš, pavyzdžiui, matau, kaip mano geras draugas neatsiliepia telefonu, su niekuo nebendrauja…
- Turime kurti, išsiugdyti tam tikrą reagavimą, bet ir švelnumą artimo žmogaus atžvilgiu. Nepamirškite, kad tokioje būsenoje nepaaiškinamai pasikeičia mylimo žmogaus elgesys. Pavyzdžiui, susimušiau su savo mergina, dėl to liūdna ir susiraukusi – tai suprantama. Bet jei susipykau su mergina, tai mes susitaikėm, ir man vis tiek liūdna – tai jau problema. Arba po išsiskyrimo praėjo keli mėnesiai, bet man vis tiek liūdna – tai vis dar problema. Arba pas mane viskas gerai su mergina, apskritai su merginomis, bet sakau: „Palik mane, man niekas nerūpi“– toks elgesys turėtų pasakyti, kad šiam žmogui reikia pagalbos. Ir dar – kai paprasti, kasdieniai dalykai jį pradeda nuobodžiauti. Jis vengia bendrauti, atsisako savo įprastų interesų, keičia savo elgesį.
Yana BOYADJIEVA
