Savo praktikoje dažnai girdžiu žmones sakant: „Man depresija!“, „Aš taip supykau ant jo, kad norėjau jį nužudyti!“, „Aš taip supykau, kad man prireikė valandų. nusiramink!“… Po šių pasidalijimų kyla nedrąsus klausimas: „Ar aš normalus?“
Šis klausimas paskatino mane papasakoti apie mūsų emocinį pasaulį, nes pažinę savo emocijas rečiau perdėsime savo būsenas arba jas „aplenksime“. Kai žinosime, kas su mumis negerai, mums bus lengviau tai išgyventi. Štai kodėl šiandien aš jums pasakoju apie emocijas.
Emocijų forma
Emociniai išgyvenimai gali pasireikšti afektų, emocijų, jausmų, aistrų, nuotaikų ir streso pavidalu.
Afektai yra trumpalaikiai ir žiaurūs protrūkiai, kurie žmogų visiškai užvaldo. Šioje būsenoje žmogus praranda savęs kontrolę. Afektai yra susiję su staigiais reikšmingų situacijų pokyčiais. Jie turi įtakos mūsų sąmonės gebėjimui kontroliuoti mūsų veiksmus. Labai dažnai afekto būsenoje mūsų sąmonė tampa nereflektyvi – ją sugeria afektas ir situacija, kuri jį sukėlė, ir nesiimama efektyvių veiksmų.
Emocijos yra žymiai ilgesnės (trukmės) ir gali būti siejamos tiek su realiomis, tiek su įsivaizduojamomis situacijomis ir įvykiais. Skirtingai nuo afekto, kuris atsiranda įvykus tam tikram įvykiui, emocijos gali būti prieš jį. Emocija, kurią patiriame, taip pat suteikia mums informacijos apie situacijos reikšmę man. Jis taip pat gali pasirodyti kaip tam tikro veiksmo kurstytojas.
Jausmai yra stabilesni (palyginti su emocijomis) išgyvenimai ir turi ryškią objekto orientaciją. Jie yra specifiniai ir atskleidžia žmogų su jo šališkumu, pozicijomis, norais. Jie atspindi žmogaus orientaciją, jo gyvenimo perspektyvas ir yra jo poreikių išraiškos forma. Jausmai gali būti skirtingi – jaustis gerai, gražiai, tikri.
Aistros yra dar stabilesnės (negu jausmai) išgyvenimų formos ir apima visą žmogų. Aistros atskleidžia mūsų įsitraukimą į įvairias veiklas. Jie atskleidžia prasmingą veiklos reikšmę sąmonei. Aistros įtikina ir skatina siekti užsibrėžtų tikslų. Aistra gali mus nuvesti į kančią, nes tas, kuris patiria aistrą, tampa jos kaliniu. Aistra gali būti destruktyvi arba konstruktyvi, žlugdyti žmogų arba iškelti jį į didybę. Didžiulius dalykus lydi didelės aistros.
Nuotaika yra ilgalaikė patirtis, atskleidžianti žmogaus požiūrį į situacijas ir įvykius. Nuotaika nuspalvina visą mūsų gyvenimą. Tai gali būti linksma arba liūdna, ji gali tekėti kaip džiaugsmas ar liūdesys, neatskleidžiant mūsų sąmonei tikrosios priežasties, kuri tai sukelia.
Stresas yra nespecifinė žmogaus organizmo reakcija (į bet kokį jam keliamą poreikį), padedanti susidoroti su iškilusiais sunkumais.
Bet koks įvykis, sutrikdantis įprastą mūsų gyvenimo eigą, gali būti patiriamo streso priežastis. Tačiau tam, kad mumyse atsirastų stresas, būtina, kad išoriniai įvykiai būtų susiję su mūsų vidiniu pasauliu, su mūsų lūkesčiais, su galimų neigiamų pasekmių vertinimais.
Stresą sukelia įvairūs veiksniai:
prasmės praradimas to, ką darome; laiko spaudimas; nerealūs lūkesčiai; įvairių konfliktų sukuriama įtampa; financinės problemos; žema savigarba; nutrūkę santykiai; tapatybė, pastatyta ant nepatikimo pagrindo.
Psichologų teigimu, streso priežastys yra: intymaus bendravimo problemos; aplinka, kurioje žmogus gyvena; perfekcionizmas – sukuria netikrumą mūsų pačių vertei ir vertinimui, kurį mums suteikia kiti; netolerancija sau ir kitiems; standumas; trumpas nuotaika ir pyktis; humoro jausmo ir gyvenimo potraukio praradimas; per didelis konkurencijos ir laimėjimų troškimas; savigarbos praradimas.
Streso signalai: sunku priimti įvairius sprendimus; fantazijos, atskleidžiančios norą, kad viskas, kas vyksta, praėjo; padidėjęs alkoholio, cigarečių, raminamųjų vaistų vartojimas; vyraujančios neigiamos mintys, pagieža, neapykanta, smurtas; padidėjęs nerimas dėl tam tikros gyvenimo srities, priešiškumas; paranojiškos idėjos ir nepasitikėjimas artimaisiais, draugais, pažįstamais; pamiršti susitikimus, pasimatymus, pažadus; nepilnavertiškumo jausmas.
Ką veikia žmogus, kai patiria stresą?
Naudoja įvairias konstruktyvias arba nekonstruktyvias strategijas, kad susidorotų.
Dažniausiai naudojama įveikos strategija vadinama „Kovok arba bėk!“. Tai jai būdinga. Kai kokioje nors gyvenimo situacijoje jaučiame grėsmę (yra pavojus prarasti ką nors reikšmingo), iš karto įvertiname, ar turime jėgų kovoti, kad šis dalykas išliktų savo gyvenime, apsaugoti save ir savo poziciją, atsistoti. už save, „laimėti“. O jei nusprendžiame, kad turime – puolame. Tačiau kai manome, kad neturime jėgų ir išteklių „laimėti“, tada bėgame.
Kova arba bėk elgesiui taip pat būdinga: savigarbos praradimas – turime vidinių abejonių dėl to, ką galvojame apie save, esame kupini nerealių lūkesčių ir visus savo pasiekimus vertiname per lūkesčius, kurių esate Mes lyginame save su kitais, bet neigiamai. Jaučiamės k alti, kad nepasiekėme. Mūsų agresyvumas yra stiprus, jis išreiškiamas mūsų noru dominuoti kitus, laimėti, nes kiekviena nesėkmė mums kelia nerimą ir nusivylimą. Tarsi mums to negana, bet mumyse slypi laisvai sklandantis priešiškumas – su kiekvienu nusivylimu jaučiame pyktį, nesugebame mylėti, priimti meilės, o tai, savo ruožtu, veda prie artumo praradimo santykiai. Mes sunaikiname save. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, kad jaučiame, kad mus spaudžia laikas – mums visada pritrūksta laiko, mes visada skubame ir mums niekada neužtenka, kad pasiektume savo tikslus.
Streso būsenoje prarandame pasipriešinimą, aiškumą ir nesuprantame, ką galime ir ko negalime kontroliuoti. Įvykius vertiname kaip per daug specifinius arba pernelyg grėsmingus. Išsiskyrėme su savo aiškia vizija, sprendimu, išskirtinumu.
Tokiu elgesiu sukuriame nuolatinę įtampą, to, ką padarėme, veiksmingumas yra nepatenkinamas, mūsų santykiams su kitais kyla grėsmė (ir iš tikrųjų pablogėja). Mes nematome kuo džiaugtis, nepastebime ir nevertiname žmonių, įvykių, atsitikimų, kuriuos turime gyvenime, daugelis mūsų vertybių yra apiplėštos.
Kam reikia laiko pažinti savo emocijas?
Kiekvienam atsakymas yra skirtingas, mano toks – suteikti sau galimybę gyventi visavertiškai, be reikalo nedramatizuojant, stulbinant iki kraštutinumų ir „neapeinant“, kai reikia sąžiningumo su savimi. Psichologo konsultacija neabejotinai padeda atrasti išgyvenamą emociją, taip pat patarimus, kaip iš jų išsivaduoti.
Kitame straipsnyje papasakosiu apie emocijų tipus – baimę, pyktį, k altę, empatiją, gėdą, sumišimą, vienišumą, depresiją, pasibjaurėjimą, panieką, smalsumą ir džiaugsmą.
