Sekmadienio rytą gaunu žinutę: „Esu nusiminęs, ar patogu iš tavęs išgirsti“. Senas draugas… "Tai patogu!" – atsakyk. Ir prasidėjo: „Man nesiseka darbe, neįdomu, sulaukiu barimo, streso, nežinau, ar šis darbas mano. Su mylimuoju situacija aukštyn ar žemyn, bet ne dėl to, kad jis yra kažkas, o gal dėl to, kad aš nervinuosi… (Pusvalandis savęs įtikinėjimo, kad yra santykiai ir meilė). Į mano klausimą: „Kur jis dabar?“atsakyta: „Jei atvirai – nežinau. Galbūt jis turi įsipareigojimų su šeima“. Klausiausi, klausiausi ir nusprendžiau užduoti klausimą, kurį žinojau, jei jis nespjaudys kaip rykštė, būtinai nutrauks pokalbį: „Kiek tau metų? - Aš paklausiau". "42 metų…" ji atsakė.
Galiu atrodyti, kad jums šiurkšti, šiurkšti, bejausmė, bet moterų, švaistančių savo gyvenimus nežinomybėje ir kliedesiuose, kančios man atsiliepia. Taigi šiandienos tema yra apie vaikinus, laukimą, viltį, intymumą, partnerius, ryšį, bendrumą, kūrybą, abipusiškumą ir gyvenimo etapus.
Pradėsiu taip: „Michailas atidarė savo namų duris, pakvietė įeiti draugą ir, ištiesęs krūtinę, parodė ranka: „Pažiūrėkite, ką aš padariau dėl jos ir su ja. Daug dirbau, investavau daug pinigų, tam skyriau daug valandų. Bet aš viskuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Smagu sugrįžti čia į savo namus ir pailsėti. Man patinka girdėti, kaip ji švilpia virtuvėje, kol aš snūstu."
Kai, būdami beveik keturiasdešimties metų, esame galantiško žavingo žavesio nelaisvėje, kuri kartais mums ką nors dovanoja – požiūrį, džiaugsmą, kutenimą, aštuonis kartus buvimą, tada atima iš mūsų daug daugiau – laiko, svajonių., laisvė, erdvė reikštis, mes iš tikrųjų esame kažkokio seno santykių skausmo gniaužtuose. Kai sulaukę keturiasdešimties žiūrime į nebūtį ir po padidinamuoju stiklu žiūrime į kerėtojo gestus ir ieškome po jaučiu veršelio, vadinasi, kažkokia žaizda neužgijo. Nes jei būtų, šis mylimas gražuolis būtų buvęs mūsų kompanionas, būtume gyvenę kartu, būtume ką nors veikę kartu savaitgaliais, žinotume, ar jam prireiktų naujų kojinių, būtume švelniai ir diplomatiškai įteikę jam kelių užduočių sąrašas ryte. Būtume jam papasakoję savo seksualines fantazijas, būtume pažinę kai kuriuos jo, būtume palinkėję: „Gražios dienos! žvilgsniu, kuriame suprantu, kad atlikę namų darbus ir vaikus, šį vakarą (jei tik turėsime jėgų) žaisime: "Rankas aukštyn!" Po antklode. Arba… būtume pakankamai aiškiai jam pasakę, kad neturime gaišti laiko.
Jei būtume išsigydę žaizdą sieloje, turėtume aiškų supratimą, kurioje srityje norime karjeros ir ar apskritai norime, kokie turi būti mūsų namai, kokie santykiai mus tenkina. Kodėl mes
protas skrenda ant žaviojo žavinčiojo ir mes įeiname
ar mes ne iš jo žaidimo?
Kas mus laiko joje. Štai keletas klausimų jūsų vidiniam detektyvui: Kodėl aš einu pas šį vyrą? Ar tai mane konkuruoja su kitomis moterimis? Ar noriu būti vienintelis, išrinktas, pageidaujamas, mylimas? Ar pradedu kovoti už jo dėmesį, laiką, meilę? Ar aš noriu laimėti? Ar jaučiuosi atstumtas ir nepageidaujamas? Kam aš noriu parodyti savo vertę ir reikšmę? Ant jo? Ant savęs? Kažkas iš praeities? Kas man trukdo su juo atvirai pasikalbėti? Kas man neleidžia užduoti jam klausimų, kurie man rūpi? Ko aš negirdžiu ir nepriimu jo atsakymų? Ar aš bijau, kad jis išeis? Kuo su tuo susijęs mano įsitikinimas? Kas yra blogiausia, kas gali nutikti man, jei jis išeis? Ar tikiu, kad kitas vyras manimi nedomins? Kokia mano didžiausia baimė dėl jo pasitraukimo? Kaip aš išsprendžiau kitą panašią situaciją? Kodėl aš noriu tai pakeisti, o ne ieškau vyro, su kuriuo gerai jaustis ir kurčiau?
Kai sąžiningai atsakysime į klausimus, sužinosime, dėl ko esame tokioje situacijoje. Bet noriu perspėti – „tai“nėra tas žavus ir žavus vyras. Tai senas skausmas.
Vyras, kuris nori būti su viena moterimi,
randa tam laiko, būdo, drąsos, ryžto.
Ir taip.
Jis atranda savyje kalbos ir fantazijos dovaną, kad suviliotų mylimąjį. Santykių norintis vyras nori bendradarbiauti ir prisiimti atsakomybę. Šis vyras rūpinasi savo vaikais, dirba, kad aprūpintų išteklius buičiai, laisvalaikiu dalijasi su šeima, gali pasakyti „Ne!“mamai
Jis trokšta vakare grįžti namo, apkabinti žmoną, pasidžiaugti jos kūnu jai vaikštant. Jis džiaugiasi girdėdamas iš darželio sklindantį nepaliaujamą plepėjimą ir triukšmą, mėgsta muštis su vaikais, kompetentingai įsikiša į kokią nors vaikišką dramą, visu rimtumu klausosi kampe po lova gyvenančios Cnufkos Šarenkas, kuri pusryčiauja su vaikų baimėmis.. Ir… tie vyrai yra tikri, jie egzistuoja, plauna indus, prižiūri mašinas, skalbyklas, apsiperka, mėgsta gerą seksą, turi turtingą aktyvų žodyną, mėgsta linksmintis su savo partneriu ir vaikais, jie naršo internete naktimis, kad rastų gerą pasiūlymą gruzdintuvėje.
Vyras orientuotas gyventi čia ir dabar ir džiaugtis gyvenimu, savo kūnu, žmona ir vaikais dabar. Šią akimirką. Jis neatideda savo gyvenimo „tinkamesniam laikui“.
Kodėl paklausiau savo senos draugės, kiek jai metų? Ne todėl, kad nežinau, o todėl, kad norėjau jai priminti apie Eriką Eriksoną ir aštuonis jo laikotarpius žmogaus gyvenimo cikle.
Pirmasis žmogaus psichosocialinio vystymosi etapas, pasak Eriksono, prasideda gimus ir baigiasi maždaug 18-ą mėnesį. Šiuo laikotarpiu sukuriamas pasitikėjimas. Jei vaikas negauna tinkamos priežiūros iš savo tėvų, jis ugdo nepasitikėjimą žmonėmis.
Antrasis etapas yra „autonomija prieš gėdą ir abejones“. Vaikas ugdo savitvardą ir išmoksta reguliuoti savo kūno poreikius (išmoksta naudotis tualetu). Jis taip pat mokosi pasirinkti. Sėkmingai įveikus šį etapą rezultatas – pasitikėjimas savimi ir tikėjimas savimi. Nepavykus užbaigti šio etapo, atsiranda nesaugumo ir nepasitikėjimo savimi jausmas.
Trečias etapas atsiranda po 3 metų ir tęsiasi iki 5 metų amžiaus. Svarbiausi įvykiai šiame etape yra žaidimas, socialiniai santykiai ir aplinkos tyrinėjimas, o šio amžiaus „krizė“– „iniciatyva prieš k altę“. Per žaidimą ir socialinius santykius vaikas mokosi imtis iniciatyvos ir priimti sprendimus. Tėvai ir artimieji šiuo laikotarpiu skatina vaiką ir vadovauja jam priimant sprendimus, padeda daugiau sužinoti apie pasaulį ir jį supančią aplinką. Šiame etape apleistas vaikas ugdo k altės ir gėdos jausmą bei priklausomybę nuo kitų pagalbos.
Ketvirtasis etapas yra „sunkaus darbo ir nevisavertiškumo“krizė. Šis laikotarpis apima pirmuosius mokyklinio amžiaus metus (nuo 6 iki 11 metų). Pasak Eriksono, tai yra svarbiausias etapas savigarbos ir tikėjimo savo jėgomis ugdymui. Vaikai pradeda lankyti mokyklą ir jiems tenka įveikti sunkias užduotis. Todėl jiems reikia daug paramos, kad jie galėtų sėkmingai susidoroti su naujais aplinkos poreikiais. Sėkmingai įveikus šį etapą ugdomas tikėjimas savimi ir lavinami darbo įgūdžiai, o nesėkmės palieka nepilnavertiškumo jausmą ir abejonių savo sugebėjimais.
Penktasis etapas apima brendimo ir paauglystės laikotarpį. „Krizė“yra „tapatybė prieš sumaištį“. Tai pasitikėjimo savimi ir nepriklausomybės ugdymo, savęs atradimo amžius.
Šeštas etapas tęsiasi nuo 20 iki 40 metų, o svarbiausias įvykis čia yra partnerio paieška ir galimybė su juo užmegzti intymius santykius. Šio amžiaus krizė yra „intymumas prieš izoliaciją“. Intymumas – tai gebėjimas užmegzti ryšį su kitais, užmegzti ir palaikyti santykius su jais.
Norėjau priminti savo draugui, kad būdami 42 metų jau žinome klaidas, patirtį, sėkmės džiaugsmą, atsakomybę prieš savo gyvenimą, mėgavimąsi abipusiškumu ir mums aišku, koks žmogus. esame laimingi.
