Savaitę, kurią rašau šias eilutes, Louise Hay mirė šiame pasaulyje būdama 90 metų. Jos knygose susidūriau su idėjomis, kurios mane atgarsino – kad požiūris į tai, kas vyksta, lemia tai, kaip mes tai išgyvename (su džiaugsmu, liūdesiu ar skausmu); kad svarbu, kaip suformuluojame tai, ką norime pasakyti. Esu jautrus žodžiams, žiūriu į juos ir toliau mokausi būti dėmesingas savo ištartam žodžiui. Nekartosiu Louise Hay minčių, kad mintys kuria mūsų gyvenimą, o požiūris į jas materializuojasi realybėje. Bet pagalvojau apie vaidmenį, vietą ir žinutes kiekvieno, iš kurio mokausi ir kurių žinutės prideda niuansų konsultacijų metu naudojamų spalvų paletei. Galvojau apie indėlį, psichologijos raidą, susipynimus ir daugybę įrankių, su kuriais šiandien dirbame
Vaidmuo, žaidimai, istorijos, saviraiška per meninę veiklą, teiginius, leidžiant kažkieno, kitokį, kitokį požiūrį, rašant, naudojant absurdą… Vienas iš įrankių, kurį paėmiau iš Louise Hay ir dažnai naudoju darbe ir asmeniniame gyvenime yra teiginiai. Jie pirmiausia veikia paslėptai, giliame lygmenyje - pažadina gynybą, pasipriešinimą, neigimą, veda į suvokimą, o po to atvirai - suvokia tai, ką mes tvirtiname, tai yra, tai, ką kartojame, išsipildo., atsitinka.
Ir taip nuneštas, aš kelis kartus ėmiau girdėti, kaip žmonės mane sunkiai informavo, kad tuoj pradės lietus. O aš noriu pasimėgauti jūra ir pradėjau kartoti: „Kiekvieną dieną oras gražus, saulėtas ir šiltas, jūra rami, o vanduo malonus maudytis“. Kad teiginiai pasiteisintų, juos reikia pasakyti 100 kartų per dieną. Kartoju, kartoju ir nepastebimai seku savo minties kryptį - apie norus ir išsipildymą, apie kontrolę ir manipuliavimą, apie galią ir pasipriešinimą, apie tai, kaip 4 gaunamas tik iš 2+2 (be 3+1, 5-1)..
Kodėl norėjau, kad oras būtų kaip kelionių vadove? - Kad mano poilsis būtų be debesų. Ar neturėjau ką veikti, jei oras pasidarė blogas? Turėjau. Ar man būtų įdomu? Taip. Kuris balsas šliaužė? – Štai taip: „Na, aš taip seniai nesiilsėjau, noriu paplūdimyje, saulė degina, noriu išsimaudyti jūroje iki soties!“. O kas bus, jei lys ir aš eisiu su lietpalčiu pajūrio promenada? Ar tai irgi ne šventė? Taip, tai atostogos, bet tai nėra tobulos atostogos! Kas apibrėžia tobulas atostogas? Reklaminės brošiūros, statusai socialiniuose tinkluose, idėjos, fantazijos, lūkesčiai. Ką reiškia poilsis? Norėdami pailsėti nuo darbų, įsipareigojimų, terminų, dinamikos, leiskite manim pasirūpinti, sulėtinti tempą, skirti daugiau laiko atsipalaiduoti ir nerūpestingai, pailsėti nuo mano… norų.
Galvojau apie smulkią ribą tarp gyvenimo tikrovės priėmimo ir bandymo ją pakeisti vizualizacijomis bei teiginiais
Aš taip pat pagalvojau apie pasipriešinimą, kurį jaučiau savyje, kai išgirdau, kaip mano artimieji man pasakė prognozes. Aiškiai pajutau manyje kylantį nepasitenkinimą prieš juos, kad nori sugadinti man nuotaiką, kišti į galvą neigiamas mintis, sugadinti atostogas. Kas iš tikrųjų sulaukė mano minčių? Aš ar jie? Aš, žinoma! Išklausiau, ką jie man pasakė, ir autopilotu nuėjau į blogą orą! Prisiminiau, kad iš aplinkinės informacijos, žinučių ir santykių girdime ir matome tik tuos, su kuriais užaugome ir išgirdome iš svarbiausių savo žmonių (giminaičių ar autoritetų). Tokie kaip: „Oras nenuspėjamas“, „Labai geras – negeras“, „Saikiau su malonumais, taupiau su pinigais“, „Ne viskas, kas skrenda, yra valgoma“. Šiandien supratau, kad kartais panaudoju tai, ką išmokau iš psichologijos, nes priešinuosi tokiai pasaulėžiūrai ir stoju prieš ją, naudoju savo žinias tam, kad jai atremtų. Aš kariauju. Tokiose situacijose teigiami teiginiai ir optimistiškas požiūris nėra mano „būdingas bruožas“, aš jų negeneruoju spontaniškai, bet tai yra reakcija į tai, kas man nepatinka. Jei man tai nepatinka, vadinasi, aš tai turiu savyje…
Veidrodžiai ir šešėliai
Šios žinutės (kurios man nepatiko) ateina tam, kad apšviestų „tamsą“(nežinomybę, nesąmoningą, nesąmoningą), per veidrodinius žmones (žmones, kurie atspindi tai, ką turiu savyje). Ir aš paklausiau savęs: ar aš naudoju tai, ką žinau, siekdama „neutralizuoti“(perdirbti) savo vidines programas, ar tikrai optimistiškai mąstau, matau galimybes (ne tik apribojimus) ir noriu gyventi linksmai, mėgaudamasis gyvenimu, pasisotindamas tai turi tikslą ir prasmę? Abu, žinoma. Vėl pamačiau, kad dramatiška aktorė manyje turi daugybę linijų ir turtingą elgesio repertuarą… Mano dalis, kuri manė, kad dar negyveno taip, kaip nori, buvo linkusi įsivaizduoti ir eikvoti savo energiją nepaaiškinamiems sapnams. Ta mano dalis, kuri buvo taikoje su savimi, buvo sąžiningesnė ir atviresnė ir galėjo priimti gyvenimo realybę tokią, kokia ji buvo, nesistengdama jos pakeisti. Norėdamas iliustruoti savo samprotavimus, papasakosiu vieną iš savo mėgstamiausių pasakų.
Kartą gyveno princesė. Jos tėvas buvo turtingos karalystės karalius. Ji turėjo viską. Ko ji norėjo, tėvas tuoj pat atsiliepė ir išpildė jos norą. Ir ji, žinoma, to norėjo. Bet ji nebuvo patenkinta. Karalius pamatė, kad jo dukra rūsti, nepatenkinta ir pikta. Vieną dieną jis paskambino jai pasikalbėti ir paklausė, kuo ji būtų laiminga, linksma, kupina vilties, spindėtų. Kas ją pradžiugintų. Karalienė pažvelgė į tėvą ir jam atsakė: „Aš pavargau nuo visų savo norų, tėve. Šiandien aš darysiu ką nors kitaip – nieko tavęs neprašysiu“. Karalius sutiko. Kitomis dienomis jiems abiem nutiko kažkas įdomaus. Carienė vaikščiojo ir kartojo sau: „Aš laikausi savo troškimų dietos“, ji pasakė: „Ne! į kiekvieną jos galvoje kilusį troškimą. Ji dirbo karaliaus darbą ir kažkuriuo metu pastebėjo, kiek daug dalykų yra. Ji pradėjo juos naudoti. Ir jie savo ruožtu ėmė „lokalizuotis“jos gyvenime, vystytis, užimti savo vietą, plisti. Prisotink ją, patenkink ją, patenkink ją. Kitą dieną ji toliau laikėsi savo troškimų „dietos“. Susipažino su įdomiais žmonėmis, pokalbiai ne tik įkvėpė, bet ir davė atsakymus į seniai jos mintis kamavusius klausimus, dietą tęsė jau trečią dieną… Iš „niekur“atsirado žmonių ir įvykių arba atsitiko taip, kad jai reikėjo. Karalienė pajuto pirmuosius džiaugsmo ir dėkingumo virpesius. Neilgai trukus ji suprato ir pamatė, kiek daug turi, ir atrado, kaip tai panaudoti, kad būtų naudinga sau ir kitiems.
Kaip kiekvienoje pasakoje ir šioje, sakau viena, o kita. Karalius yra gyvybės įvaizdis ir simbolis. Jis skyrė kiekvienai savo iždo daliai. Karalienė yra kiekvienas iš mūsų. Dieta – tai gebėjimas sustoti ir pamatyti, ką turime ir ko mums reikia.
Dieta – tai įgūdis pastebėti, ką turime
kam jį naudoti ir kas patenka į mūsų gyvenimą. Pastaroji išprovokuoja pasitikėjimo temą.
Visi, kuriems pasakojau šią pasaką ir techniką, su manimi pasidalijo, kad dienomis, kai laikosi „norų dietos“, jis jaučiasi ramus. Suplanuotas veiklas jis atlieka lengvai ir lengvai, dažnai sulaukia išorinės paramos. Atrodo, kad jam savaime pavyksta laiku ir kokybiškai atlikti sau išsikeltas užduotis ir „iš niekur“atsiranda kažkas, kas jį džiugina, o dienas pripildo turinio ir prasmės.
Dietos laikymasis nėra tikslo ir krypties trūkumas. Dietos laikymasis yra pertrauka nuo noro išsiaiškinti, ko mums iš tikrųjų reikia.