Žymus prancūzų rašytojas Andre Moreau knygoje „Gyvenimo menas“apmąsto meilę ir draugystę, santuoką, laimę, senatvę ir daro įdomias išvadas. Ši ištrauka yra apie senėjimo meną
Perėjimas iš jaunystės į senatvę vyksta taip lėtai, kad vos pastebi… Vyras ar moteris gali atrodyti jaunai nepriklausomai nuo amžiaus. „Ji žavinga“, – sakome sau. Arba: „jis puikios formos“. Žavimės jų aktyvumu, įžvalgiu protu, gebėjimu susikalbėti. Tačiau jei dėl kokių nors neprotingų poelgių jaunam žmogui daugiausia skaudės galvą ar peršals, vyresnio amžiaus žmonės moka infarktu ar plaučių uždegimu. Praėjus kelioms dienoms po tokio „uragano“jų veidai išblyškę, nugaros linksta, akys praranda blizgesį. Taigi viena akimirka gali paversti mus senais žmonėmis. Tai reiškia, kad mes pradėjome senti gerokai prieš šį incidentą. Sulaukęs 40 metų žmogus pamato prieš save konkrečią šešėlio liniją ir ją peržengęs su liūdesiu pažymi, kad jo jaunystės žavesys dingo amžiams. Tada ateina šeštojo dešimtmečio šešėlinė linija, kurią peržengus išgyvenama baimė ir trumpi nevilties priepuoliai, nors vis dar gana aktyvus. Senatvė yra daug daugiau nei žili plaukai, raukšlės ir mintis, kad žaidėte, o scena priklauso jaunimui. Blogiausia senatvė
tai ne kūno silpnumas, o sielos abejingumas
Už šešėlinės linijos matome žmones ir pasaulį be iliuzijų. Senis klausia: „Kodėl? Tai pati pavojingiausia frazė. Vieną dieną senis pasakė sau: „Kodėl turėčiau kovoti? Kodėl turėčiau išeiti iš namų? Kodėl turėčiau keltis iš lovos?“. Kiekvienai gyvai būtybei ateina senatvė. Kodėl gegužinės mylėjimui skirtos tik dvi valandos, o vėžlys ir papūga gyvena du šimtmečius? Vidutinė gyvenimo trukmė prieš 150 metų buvo 40 metų., dabar išsivysčiusiose šalyse jau virš 70 metų. Ir jei kariniai veiksmai, revoliucijos ir pan nepablogins ekologinės padėties, 100 metų bus normali gyvenimo trukmė jau XXI amžiuje… Tačiau tai neturės įtakos senėjimo problema. Kuo gyvi daiktai arčiau gamtos, tuo griežčiau jie elgiasi su savo vyresniaisiais.
Senstantis vilkas mėgaujasi savo gaujos pagarba, kol gali pasivyti savo grobį ir jį nužudyti… Šiuo požiūriu primityvūs žmonės yra kaip gyvūnai. Afrikoje viešėjęs keliautojas pasakoja, kaip senasis viršininkas maldavo duoti plaukų dažų. „Jei mano genties žmonės pastebės, kad aš tapu b alta, jie mane nužudys“. Vienos iš Pietų jūros salų gyventojai privertė senolius lipti ant kokoso medžių, paskui juos purtė. Jei senis nenukrito, gavo teisę gyventi; tačiau jei nukrito nuo medžio, buvo nuteistas mirti. Šis paprotys yra tikrai žiaurus, bet tiesa ta, kad mūsų civilizacija taip pat turi savo kokoso medžius! Visuomenės veikėjams, aktoriams ir kitiems pramogų kūrėjams jie dažnai sako: „Jis baigtas“. Daugeliu atvejų tai reiškia mirties nuosprendį dėl to, kad išėjęs į pensiją tas asmuo patenka į vargšų grupę. Arba jo jėgos susilpnėja dėl nevilties. Valstiečių tarpe, kur gyvenimas arčiau gamtos, fizinė jėga vis dar reguliuoja kartų santykius. Miestuose jaunimas labiau triumfuoja socialinių pokyčių laikais, nes jaunimas prie šių pokyčių prisitaiko greičiau nei seni.
Senatvė sukelia daug sunkumų, bet jei norite su jais kovoti, turite ramiai juos pripažinti. Senstantis kūnas yra tarsi ilgai veikiantis variklis. Kruopštus gydymas, priežiūra ir savalaikė prevencija vis tiek gali jums pasitarnauti. Žinoma, tai nebus taip, kaip jaunesniais metais, ir iš to daug reikalauti nereikėtų. Tačiau jei elgiatės su savo kūnu išmintingai,
galite likti aktyvūs ir senatvėje
Seni žmonės išsiugdo gana didelį savanaudiškumą, kuris neleidžia jiems bendrauti su jaunais. Jei nėra savanaudiškumo, patikėkite, jaunimas tavęs neišsižadės, net priešingai.
Kitas būdingas senatvės požymis – šykštumas. Senolis žino, kad nebeturi kaip užsidirbti ir pasilieka tai, ką jau turi. Ir ne tik tai: aistra užsidirbti gali pakeisti kitų aistrų trūkumą. Daugeliui senų žmonių yra tikras malonumas sukaupti kuo daugiau pinigų, jiems tai beveik tampa žaidimu. Kuriam žaidimui nereikia nei jėgos, nei jaunystės, nei sveikatos…
Senų žmonių smegenys nusilpsta, vargu ar jiems kiltų naujų idėjų, todėl jie laikosi jaunystės. Ir jei kas išdrįsta jiems prieštarauti, puola į pyktį, nes priima tai kaip nepagarbą sau. Jiems sunku žengti koja kojon su laiku ir jie vėl ir vėl prisimena praeitį… Vienatvė – didžiausias blogis senatvėje. Vienas po kito dingsta seni draugai ir giminaičiai, o šių nuostolių pakeisti neįmanoma. Senatvė atima jėgas ir malonumus… Visų pirma, jaunimui būdinga smurtinė meilė yra „uždrausta“, o pagyvenę žmonės labai kenčia dėl to, kad fiziniai norai nesutampa su jų galimybėmis. Tačiau daugeliu atvejų sensta ne tik kūnas, bet ir siela…
Senėjimo menas slypi kovojant su šiais nemalonumais. Civilizacija ir patirtis išmokė žmones kovoti jei ne su senatve, tai su išorinėmis jos apraiškomis. Elegantiški drabužiai ir tinkamai parinkti papuošalai traukia akį ir atitraukia dėmesį nuo fizinių negalių. Menas rengtis, ypač sulaukus tam tikro amžiaus, yra menas paslėpti savo trūkumus. Dažnai sakoma, kad žmogaus amžių lemia ne jo metai, o jo kraujagyslių ir kaulų būklė. 50 metų žmogus gali atrodyti vyresnis nei 70. Kad taip nenutiktų, mankštinkite kūną, taip pat apsisaugosite nuo daugelio ligų. Mankštinkitės kasdien, o ne retkarčiais. Jūs negalite sustabdyti senėjimo, bet galite jį sulėtinti, tiesa?
Sielai, kaip ir kūnui, taip pat reikia mankštos. Taigi neatmeskite meilės senatvėje vien todėl, kad manote, kad tapsite pajuokos objektu. Nėra nieko juokingo, kai du pagyvenę žmonės myli vienas kitą. Pagarba, švelnus meilė ir susižavėjimas neturi amžiaus. Meilė senatvėje gali būti tokia pat nuoširdi ir liečianti, kaip ir jaunystėje.
Victoras Hugo pasakoja, kaip jį sujaudino, kai pamatė Madame Recamet ir Chateaubriand kartu. Ji buvo akla, o jis buvo paralyžiuotas. „Kiekvieną dieną 3 valandą Šatobriandas buvo nuvežamas pas Madam Rekam. Ši nieko nemačiusi moteris norėjo bendrauti su nieko nejaučiančiu vyru. Jų rankos susitiko, jie buvo arti mirties, bet jie vis tiek mylėjo vienas kitą .
Emocinis gyvenimas neapsiriboja meilės impulsais. Pagyvenusių žmonių prisirišimas prie anūkų dažnai užpildo jų gyvenimą. Dažnai seneliai su anūkais bendrą kalbą randa greičiau ir lengviau nei su savo vaikais. Jie netgi fiziškai arčiau jų. Su sūnumi bėgioti jie negali, bet su anūkais gali. Pirmieji ir paskutiniai žingsniai atlieka tą patį ritmą.
Žmonės sensta lėčiau, jei turi pagrįstų priežasčių ir motyvų gyventi. Nemanykite, kad senas žmogus kenčia, jei senatvėje yra aktyvus. Lygiai priešingai. Senėjimas yra ne kas kita, kaip blogas įprotis, kurio užsiėmęs žmogus neturi laiko laikytis.
Du protingi būdai nepasenti
Pirma – nepasenti. Jis skirtas tiems, kuriems pavyksta atitolinti senatvę vadovaudamiesi aktyviu gyvenimo būdu. Antrasis – senatvę priimti ramiai ir atsiribojus. Tai yra, laikas kovoti praėjo. Yra senų žmonių, kurie jauniesiems ne tik pavydi, bet ir gailisi, nes jiems po kojomis audringa jūra, vadinama gyvenimu. Netekę kai kurių jaunystės malonumų, šie žmonės ypač aštriai jaučia tuos malonius išgyvenimus, kurie jiems lieka. Yra keletas būdų, kaip nemaloniai pasenti. O blogiausia iš jų – stengtis pasilikti tai, ko nebegalima grąžinti. Deja, yra tokių žmonių, kurių gyvenimą iki paskutinių dienų nuodija nuolatinis ir nuolatinis nepasitenkinimas. Menas senti – tai menas elgtis taip, kad ateities kartoms būtų atrama, o ne kliūtis. Būti patikėtiniu, o ne varžovu
