Sunkiai valgau, numečiau daug svorio. Ar gali vadinamasis pakelta diafragma sukelia tokia problema? Mano diagnozė – diafragminė išvarža. Padėkite man
Atsakydamas mūsų skaitytojui, gydytojas chirurgas, išvaržų specialistas Veselinas Liutskanovas pakomentavo tai, kas būdinga diafragminei išvaržai.
„Įgimtas ar įgytas diafragmos ar hiatalinės angos apsaugos silpnumas lemia jos išsiplėtimą ir laipsnišką skrandžio dalies patekimą į krūtinės ląstą, nes spaudimas pilve yra didesnis už spaudimą krūtinėje. – paaiškina jis. - Ši būklė vadinama diafragmine arba hiatal išvarža.
Jis sukelia plaučių ir širdies sutrikimus, sukelia refliuksą, o vėliau ir gastroezofaginio refliukso ligą. Ligai progresuojant susiaurėja ir sutrumpėja stemplė, pasikeitus gleivinei, arba vadinamoji. Bareto stemplė. Tai gana pažengusi būklė, todėl operacija vargu ar gali padėti. Simptomai yra krūtinės skausmas, deginimas ir rėmuo už krūtinkaulio, maisto atpylimas gulint, širdies plakimas ir aritmija, plaučių uždegimas, anemija. Labai dažnai pacientai, sergantys diafragmos išvarža, kreipiasi į kardiologus dėl širdies sutrikimų, o pas hematologus – dėl mažakraujystės. Diagnozė nustatoma rentgeno, skenerio ir gastroskopijos būdu.
Daktaro Liutskanov teigimu, tinkamiausias ir veiksmingiausias diafragminės išvaržos gydymas yra chirurgija. Jis tvirtina, kad labai dažnai ši liga vaistais gydoma nepagrįstai ilgai ir vėluoja esminis gydymas, o pacientas tuo tarpu kenčia. Jis paaiškina, kad gydymas vaistais gali sumažinti simptomus, bet nesustabdyti angos augimo ir skrandžio patekimo per hiatalinę išvaržą. Todėl rekomenduojama atlikti operaciją. Tai gali būti įprastinė su pilvo ar krūtinės pjūviu, tačiau, žinoma, švelnesnę – laparoskopinę – operaciją atlikti yra daug lengviau, mažiau skausminga, greitai atsigauna ir geri rezultatai. Per ją lengviau pasiekti išvaržos angą, atitraukti skrandį, pašalinti išvaržą-maišelį. Atitinkamai sustiprinama diafragminė anga ir atkuriamas sfinkteris tarp skrandžio ir stemplės. Rezultatas, kaip jau žinoma, yra žymiai greitesnis atsigavimas.
„Per dažnai vyresnio amžiaus žmonėms patariama atsisakyti planinės operacijos dėl gretutinių ligų, amžiaus ir kt. - baigdamas sako daktaras Liutskanovas. – Tačiau noriu pasakyti, kad per savo ilgametę patirtį labai retai atsisakėme pagalbos tokiems „beviltiškiems“atvejams. Mūsų seniausias pacientas, būdamas 95 metų, buvo operuotas prieš 20 metų dėl didelės kirkšnies išvaržos, kuri pavertė jo gyvenimą kankinimu. Vyras toliau ramiai gyveno ir džiaugėsi anūkais. Todėl laikausi nuomonės, kad amžius savaime nėra kontraindikacija tokiai operacijai. Tiesa, vyresniame amžiuje gretutinių kančių būna daugiau, tačiau šiuolaikinės padidėjusios šių ligų kompensavimo ir gydymo galimybės, tausojantys vietinės anestezijos ir išvaržų chirurgijos metodus rizikas gerokai sumažino iki minimumo. Kalbu apie planines operacijas. Tačiau noriu priminti, kad įstrigus išvaržai ir skubiai operuojant, rizika svyruoja nuo 6 iki 23 proc. Nepamirškite, išvarža yra anatominė, t.y. mechaninis defektas, kuris laikui bėgant auga ir gali būti gydomas tik chirurginiu būdu. O jau senas amžius, kaip jau minėjau, nėra kontraindikacija planinei išvaržos operacijai. Ir dar vieną svarbų dalyką reikėtų atkreipti dėmesį – kiekvieną individualų atvejį teisinga detaliai aptarti po apžiūros ir specialisto konsultacijos“.
